Sodo ekspertai įspėja: šis mėnuo lemia, ar sulauksite derliaus

Nors sausio dienos trumpos ir dažnai šaltos, šis laikotarpis yra itin palankus augalams, pasiekusiems ramybės būseną. Medžiai ir krūmai tuo metu neturi lapų, todėl aiškiai matosi sausi, ligoti, pažeisti ar vienas kitą kertantys ūgliai. Tai leidžia tiksliau įvertinti lajos formą ir lengviau nuspręsti, kurias šakas verta pašalinti.

Žiemą genimi augalai nepatiria vadinamojo „verkimo“, kai iš pjūvio vietų intensyviai sunkiasi sultys. Dėl to sumažėja infekcijų tikimybė, o žaizdos gyja sklandžiau. Svarbiausia pasirinkti sausą, ne per šaltą dieną, nes esant dideliems šalčiams šviežios pjūvio vietos gali apšalti ir susilpninti augalą.

Želdynų specialistai pabrėžia, kad vienas pagrindinių sausio genėjimo tikslų yra pagerinti šviesos patekimą į lają. Pašalinus senas, per tankiai augančias ar mažai derančias šakas, daugiau saulės pasiekia jaunus ūglius ir būsimus žiedinius pumpurus. Tai skatina stipresnį augimą, geresnį žydėjimą ir didesnį derlių. Be to, žiemą atliktas genėjimas padeda augalams pavasarį greičiau atgauti gyvybingumą.

Sausį pirmiausia rekomenduojama genėti vaismedžius, gerai prisitaikiusius prie mūsų klimato. Tai obelys, kriaušės ir slyvos, kurios pakankamai atsparios šalčiui. Jei oro sąlygos palankios, ypač tinkama tam būna antroji sausio pusė. Šalinant senas, ligotas ar lają per daug tankinančias šakas, pagerėja vainiko vėdinimas ir apšvietimas, o tai tiesiogiai atsispindi vaisių kokybėje.

Šis mėnuo tinka ir daugeliui uogakrūmių. Agrastai, raudonieji serbentai, sausmedžiai, lazdynai, aronijos, šaltalankiai bei kai kurios aviečių veislės gerai pakelia žiemos genėjimą. Pašalinus seniausius ir silpniausius ūglius, krūmai atjauninami, skatinamas naujų stiprių ūglių augimas, o derlius tampa gausesnis.

Sausį galima formuoti ir dalį dekoratyvinių krūmų, jei jie pakankamai atsparūs šalčiui. Barbarisai, jazminai, sidabrakrūmiai, deucijos, veigelės ir lazdynai gerai pakelia saikingą genėjimą, kai šalinamos tik negyvos ar per daug išsikišusios šakos. Tai padeda išlaikyti gražią krūmo formą ir estetinį vaizdą.

Žiemos metu taip pat galima genėti kai kuriuos spygliuočius ir gyvatvores. Gyvybės medžiai ir kukmedžiai pasižymi dideliu atsparumu, todėl, jei genėjimas nėra per stiprus, jie sėkmingai pakelia žiemos pjūvius ir išlaiko tankumą bei taisyklingą formą.

Atliekant žiemos genėjimą, itin svarbu laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Darbus reikėtų planuoti sausą dieną, kai temperatūra artima nuliui. Esant šalčiui žemiau –5 °C, didėja rizika pažeisti gyvus audinius. Taip pat būtina naudoti aštrius ir švarius įrankius, nes bukas sekatorius ar pjūklelis suplėšo žievę, o tokios žaizdos gyja sunkiau.

Genėjimo metu dėmesys turėtų būti sutelktas į sausų, ligotų ir pažeistų šakų šalinimą, taip pat į besikryžiuojančių ar į lajos vidų augančių ūglių retinimą. Tai užtikrina geresnę oro cirkuliaciją ir mažina grybelinių ligų riziką. Pjūvius rekomenduojama daryti šiek tiek virš išorinėn pusėn nukreipto pumpuro, lengvu kampu, kad vanduo neužsilaikytų ant žaizdos.

Vis dėlto ne visus augalus sausį genėti tinka. Vyšnias ir trešnes geriau genėti po derliaus nuėmimo arba vasaros pradžioje, nes žiemos pjūviai didina ligų ir guminio lipčiaus atsiradimo riziką. Taip pat atsargiai reikėtų elgtis su beržais, klevais, liepomis ir riešutmedžiais, kurie anksti pavasarį pradeda vegetaciją ir gausiai „verkia“.

Anksti pavasarį žydinčių dekoratyvinių krūmų žiemą genėti taip pat nerekomenduojama. Forsicijos, migdoliniai krūmai ir kai kurios ankstyvosios tavelės žiedinius pumpurus suformuoja dar rudenį, todėl žiemos genėjimas gali atimti visą pavasarinį žydėjimą. Tokius augalus geriausia genėti iškart po žydėjimo.

Tinkamai ir laiku genimi augalai pavasarį greičiau atgyja, vasarą džiugina stipriu augimu, o rudenį – gausesniu derliumi. Žiemos genėjimas, atliktas atsakingai, tampa viena svarbiausių investicijų į sveiką ir gražų sodą.