Šiuose Lietuvos miškuose baravykai dygsta tarsi po lietaus, šias vietoves privalo žinoti kiekvienas iš mūsų

Grybautojai kasmet skuba ieškoti savo vietelių, tačiau ar žinome, kur tikimybė rasti daugiausiai baravykų yra didžiausia? Žinoma, grybų augimas labai priklauso nuo metų sąlygų, lietaus, šilumos, net mėnulio fazės. Bet tam tikri regionai Lietuvoje nuolat garsėja kaip baravykų oazės. 

Tai ne atsitiktinumas. Tam neabejotinos įtakos turi ir dirvožemio sudėtis, medynų sudėtis, netgi oro drėgmės lygis tam tikrose vietose. Kai kurie miškai atrodo beveik tušti, o kituose baravykai kyšo vienas šalia kito, kaip iš pasakos.

Jei važinėjate vis ieškodami baravykų, bet vis grįžtate namo tik su keliais džiovinimui netinkamais pavyzdžiais, galbūt metas žvilgtelėti ten, kur baravykai jau ne vienerius metus džiugina pilnas pintines renkančius grybautojus. Ir taip, tokių vietų Lietuvoje tikrai yra.

Dzūkijos pušynai – baravykų rojus

Viena iš tikriausių baravykų žemių – Dzūkija. Šis regionas visais metų laikais kviečia savo pušynais, o rudenį dar ir baravykų gausa. Varėnos, Marcinkonių, Valkininkų apylinkės jau seniai tapo kultinėmis grybautojų kryptimis. 

Ir ne be reikalo, šie miškai pasižymi smėlingu dirvožemiu, geru vėdinimu ir pakankamu drėgmės lygiu po lietingesnių savaičių. Baravykai čia auga greitai ir gausiai, reikia tik mokėti žiūrėti. 

Jie dažnai slepiasi samanose ar smėlyje, todėl ne visada iškart pastebimi. Grybautojai šį regioną vadina „auksiniu kampeliu“, nes net ir per vidutinišką sezoną čia galima grįžti su pilnu krepšiu, tereikia paklysti giliau į mišką ir apeiti labiau ištryptus takus.

Vietiniai gyventojai dažnai žino tikslias vietas, kur baravykai tiesiog dygsta eilėmis. Ne veltui Dzūkijoje kasmet rengiami net ir grybų festivaliai, o baravykų receptai perduodami iš kartos į kartą, nuo šviežiai keptų iki sūdytų žiemai.

Aukštaitijos miškai – ramybės ir baravykų derinys

Antroji kryptis – Aukštaitija. Ignalinos, Švenčionių, Anykščių, Utenos rajonai puikiai tinka tiems, kas mėgsta ne tik grybauti, bet ir pabūti gamtos ramybėje. Čia gausu mišrių miškų, pušynų, eglynų ir beržynų, o tokia aplinka labai palanki baravykų augimui.

Baravykai Aukštaitijoje dažnai auga šviesesnėse vietose – ne po tankiais eglių šakomis, bet kur miško paklotė gauna šiek tiek saulės. Kuo daugiau spindulių ir drėgmės, tuo geresnis derlius. Po lietingesnės savaitės jie gali išdygti masiškai, tarsi sutartinai, ir nustebinti net patyrusius grybautojus.

Šiame regione taip pat gausu saugomų teritorijų, todėl svarbu neperžengti ribų ir rinktis tik leidžiamose vietose. Visgi miškai dideli, tankūs, o dažnai pravažiavus vos kelis kilometrus nuo pagrindinio kelio, galima atrasti vietą, kurioje nėra nei žmonių, nei konkuruojančių pintinių.

Žemaitijos miškai – mažiau žmonių, daugiau grybų

Trečioji svarbi baravykų zona – Žemaitija. Nors šis regionas ne visada pirmas sąrašuose, tačiau jo miškai, ypač Telšių, Plungės, Rietavo, Mažeikių apylinkėse, yra verti dėmesio. Ten grybautojų mažiau, tad ir konkurencija, kur kas mažesnė. 

Be to, baravykai čia auga kiek kitaip, kartais netikėtai, tiesiog prie pat miško keliuko ar pievos krašto.

Žemaitijos baravykai dažnai būna šiek tiek tamsesni, stambesni, o dėl specifinės dirvos ir augmenijos – labai kvapnūs. Jie puikiai tinka džiovinimui ir šaldymui. Neretai čia galima rasti ir didelių, bet dar sveikų baravykų, kurie kitur jau būtų apgraužti ar sukirmiję.

Svarbu žinoti, kad Žemaitijoje naudinga pasikalbėti su vietiniais, jie dažnai atviri ir mielai papasakoja, kur verta pasukti, jei nori grįžti su laimikiu. Taip galima ne tik grybauti, bet ir atrasti vietos kulinarines paslaptis, nes baravykai čia dažnai patiekiami su kastiniu, bulvėmis ar net per Kūčias.

Patarimas ieškantiems tikro džiaugsmo

Ne vieta svarbiausia, o žvilgsnis. Baravykai mėgsta ramybę, švarią aplinką, šiek tiek šviesos ir pakankamai drėgmės. Renkantis regioną, verta atsižvelgti į orų prognozes – po šiltos, lietingos savaitės tikimybė rasti grybų išauga kelis kartus.

Ir dar viena taisyklė – neieškok ten, kur visi eina. Dažnai baravykai slepiasi ne toliau nuo kelio, o visai šalia, tik ne visiems užtenka kantrybės įsižiūrėti į samaną ar patikrinti žolės šešėlį. Tad jei kitą kartą kas nors paklaus, kur Lietuvoje daugiausiai baravykų – drąsiai atsakyk, ten, kur matai, bet ne visi žiūri.