Šokiruojantis neprižiūrėtų kapų likimas: pasakė, kada jūsų šeimos kapas gali atitekti svetimiems

Tokiais atvejais kai kas net uždega žvakę ant svetimo kapo – iš pagarbos ar paprasčiausiai dėl to, kad liūdna matyti visai pamirštą vietą. Tačiau kyla klausimas, kas laukia šių apleistų kapų ateityje?

Skaičiuojama, jog visoje Lietuvoje yra ne šimtai, o tūkstančiai kapaviečių, kurios nebeturi nuolatinės priežiūros. Ir nors dažnai atrodo, kad tai amžina vieta, iš tiesų, jei kapavietė ilgam lieka be dėmesio, ji gali būti perduota kitiems – joje gali būti laidojami visai kiti žmonės.

Kada kapavietė praranda savo šeimininką

Pagal galiojančią tvarką, kapavietė laikoma neprižiūrima, jei ją bent dvejus metus iš eilės niekas netvarko, o artimųjų, kurie galėtų ja rūpintis, nepavyksta nustatyti. Tada kapinių prižiūrėtojai gali oficialiai pradėti procesą dėl šios vietos statuso pakeitimo.

Pasak Aplinkos ministerijos specialistės, leidimas laidoti tokioje vietoje išduodamas tik tada, kai ne tik ji pripažįstama neprižiūrima, bet ir praėjo ne mažiau kaip 25 metai nuo paskutinio palaidojimo. Tad procesas užtrunka, tačiau ilgainiui net ir senos kapavietės gali būti pritaikytos naujam laidojimui, jei nėra kam jomis rūpintis.

O kas, jei artimieji atsiranda per vėlai?

Neretai pasitaiko, kad po kapavietės statuso pakeitimo atsiranda giminaičių ar anūkų, kurie pareiškia norą tvarkyti seną kapą. Deja, pagal nustatytą tvarką, tokie asmenys jau netenka teisės į kapavietę, jei ji oficialiai buvo pripažinta neprižiūrima, o leidimas laidoti joje buvo suteiktas kitiems.

Už kapo priežiūrą nuo to momento atsakingas tas, kuris išreiškė pageidavimą laidoti artimąjį toje vietoje. Kitu atveju, teisę gali įgyti tas, kuris kreipiasi į kapinių administraciją ir prašo suteikti leidimą tvarkyti apleistą kapavietę. Tokia sistema leidžia išvengti visiško vietos apleidimo, tačiau gali būti skausminga tiems, kurie nespėjo pasirūpinti paveldėtu kapu laiku.

Klaipėda, Šiauliai ir kiti miestai: tūkstančiai pamirštų kapų

Didžiuosiuose šalies miestuose apleistų kapaviečių skaičius – milžiniškas. Klaipėdos Lėbartų kapinėse šiuo metu yra apie 2,5 tūkst. tokių kapų, nors kol kas jokių planų perleisti jų kitiems nėra. Tuo tarpu Joniškės kapinėse apie 160 kapaviečių ketinama perduoti pakartotiniam laidojimui.

Šiauliuose padėtis dar aštresnė – pasak savivaldybės, mieste fiksuota apie 6 tūkst. neprižiūrimų kapų. Iš jų 100 yra Donelaičio kapinėse, dar 45 atvejais pradėta artimųjų paieška. 

Ginkūnų kapinėse jau pripažintos neprižiūrimomis 41 kapavietė, dėl dar 63 – paieškos vis dar vyksta. Vis dėlto, pastaraisiais metais šiose kapinėse neatsirado nė vienos šeimos, kuri norėtų savo artimąjį palaidoti neprižiūrimoje vietoje.

Neveikiančios kapinės – ką tai reiškia?

Kapinės Lietuvoje gali turėti skirtingą statusą: veikiančios, neveikiančios arba riboto laidojimo. Pasak Aplinkos ministerijos, kapinės priskiriamos neveikiančioms tuomet, kai jose dėl aplinkosaugos, kultūros paveldo ar visuomenės sveikatos saugos reikalavimų nauji palaidojimai negalimi.

Jeigu vis dar leidžiama laidoti, tačiau tik tam tikromis sąlygomis – pavyzdžiui, tik urnas su kremuotais palaikais – kapinės laikomos riboto laidojimo. 

Toks statusas skiriamas savivaldybės sprendimu, tik suderinus su Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru bei Kultūros paveldo departamento padaliniais. Jei kapinės dėl aplinkosaugos tampa riboto laidojimo ar neveikiančiomis, sprendimą taip pat būtina suderinti su Aplinkos apsaugos departamentu.

Apleistos kapavietės – ne tik estetinė ar moralinė problema, bet ir teisinis, praktinis klausimas. Nors niekam nepatinka mintis, kad senas kapas gali atitekti svetimam žmogui, realybė tokia, jei kapu nesirūpinama dešimtmečiais, jis ilgainiui praranda savo ankstesnį šeimininką. 

Tad jeigu dar žinote, kur palaidoti tolimi giminaičiai, gal verta bent kartą per metus uždegti žvakę. Ne tik dėl atminties, bet ir tam, kad kapavietė išliktų jūsų šeimos istorijos dalimi.