Vaikas daro keistas klaidas rašydamas? Gali būti, kad tikroji problema slypi visai kitur, nei jūs galvojate

Šiomis dienomis sąvokos „disleksija“ ir „disgrafija“ girdimos pakankamai dažnai – dauguma žino, kad tai yra skaitymo ir rašymo sunkumai. Nors Lietuvoje šios sąvokos „pasislėpusios“ po terminu „specialieji mokymosi (skaitymo, rašymo ir matematikos) sutrikimai“, tačiau jas vis dažniau vartoja tiek tėvai, tiek mokytojai. Lietuvoje daugėja iniciatyvų ir pagalbos centrų, padedančių šiuos iššūkius patiriantiems vaikams ir jų šeimoms.

Specifinių mokymosi sutrikimų turintys vaikai pasižymi įprastu intelektu, tačiau jiems sunkiau įsisavinti skaitymo, rašymo ar matematikos įgūdžius. Šiuos sunkumus dažnai lemia dėmesio, atminties  ir informacijos apdorojimo procesų sutrikimai, dėl kurių vaikams gali būti sunku sklandžiai skaityti, suprasti tekstą, taisyklingai rašyti ar atlikti matematinius veiksmus.

Kaip vystosi rašymo gebėjimai?

Pasak Jeilio disleksijos centro atstovų, disleksiją turi kas penktas žmogus – ji sudaro 80–90 proc. visų mokymosi sutrikimų. Tyrimai parodė, kad žmonių, kurie skaito ir rašo gerai, bei tų, kuriems tai sekasi sunkiau, smegenų veikla skiriasi. Disleksiją turinčių asmenų smegenų nervinės jungtys, atsakingos už informacijos apdorojimą, formuojasi skirtingai ir tai lemia mokymosi skirtumus.

Gebėjimas rašyti ima formuotis jau labai ankstyvame amžiuje – nuo tada, kai kūdikis mokosi sugriebti suaugusiojo pirštą ar daiktą. Vėliau – kai mažylis ima laikyti kreidutę ar pieštuką, piešia vadinamas „makaliūzes“. Svarbu suprasti, kad skaitymo ir rašymo gebėjimai nesivysto savaime, tam būtinas kryptingas, sąmoningas mokymasis padedant suaugusiems. Kad galėtų rašyti, vaikas turi atpažinti raides, susieti jas su atitinkamais garsais, atsiminti raidžių formas bei išmokti jas tiksliai atkurti. Tai vadinama fonologiniais gebėjimais, kuriuos reikia kryptingai ugdyti.

Pradėjus mokytis skaityti ir rašyti, vaikams dažnai kyla sunkumų, susijusių su nepakankamai išlavintais fonologiniais gebėjimais. Pastarieji paveikia ne tik vaiko gebėjimą atpažinti ir užrašyti garsus, bet ir bendrą kalbos raidą – o tai dar labiau trukdo įsisavinti rašytinę kalbą. Dėl to svarbu anksti vertinti ir stiprinti šiuos gebėjimus. Vaikams, turintiems rašymo sutrikimų, sunkiau sieti garsus su raidėmis, o silpna fonologinė atmintis apsunkina žodžių ir sakinių užrašymą.

Kaip patikrinti, ar vaiko fonologinis suvokimas išlavėjęs?

Moksleiviai, kuriems pradėjus mokyklą sunku rašyti, dažnai jau ikimokykliniame amžiuje susiduria su tam tikrais sunkumais: ilgiau užtrunka išmokti kasdienių įgūdžių (pavyzdžiui, užsirišti batraiščius), jie nevikrūs, prasčiau orientuojasi erdvėje, blogiau piešia ar konstruoja pagal pavyzdį bei sunkiau sukaupia dėmesį.

Vaikai, turintys rašymo, skaitymo sunkumų, neretai turi ir tarties arba artikuliacijos problemų, jų žodynas skurdokas, sunku rišliai papasakoti, nes pritrūksta žodžių.  Kai vaikas išmoksta taisyklingai ištarti garsą, gali jį lengviau atpažinti ir girdėdamas. Pastebėta, kad vaikams sunku ištarti priebalsių samplaikas žodžiuose, taisyklingai pasakyti ilgesnius žodžius.

Svarbu stebėti, ar priešmokyklinio amžiaus vaikas geba atpažinti rimą, skaidyti žodžius į skiemenis ir garsus, juos jungti ar pakeisti. Fonologinis suvokimas formuojasi palaipsniui: pirmiausia vaikai atpažįsta žodžius, vėliau – skiemenis, galiausiai – garsus. Šių įgūdžių lavinimas tiesiogiai siejasi su skaitymo ir rašymo gebėjimų raida.

Ne visi rašymo sunkumai vienodi – skirtingos disgrafijos formos

Vaikai, turintys rašymo ar skaitymo sutrikimų, nėra vienalytė grupė. Skirtingi tipai ir jų pasireiškimo formos lemia, kad nėra vieno universalaus sprendimo, todėl tampa sudėtinga tiksliai nustatyti priežastis ir parinkti tinkamus pagalbos ar intervencijos metodus. Bandyta rašymo sutrikimus (disgrafiją) skaidyti į tipus, apibūdinant pagrindines ypatybes.

Tarp išskiriamų tipų, galima įvardinti optinę disgrafiją, kuriai būdingas vizualiai panašių raidžių painiojimas (d–b, m–n), veidrodinis rašymas, sunkumai įsimenant raides ir lėtas rašymo tempas. Motorinė disgrafija – sudėtingų žodžių tarimo klaidos, praleidžiami skiemenys ar raidės, daug grafinių klaidų, sunkiai įskaitomas raštas. Akustinė – panašiai skambančių garsų painiojimas (b–p, d–t, s–z), praleidžiamas minkštumo ženklas, raidės keičiamos vietomis. Artikuliacinė-akustinė – foneminės klausos nepakankamumas, rašymas pagal tarimą (atsiprašau – aciprašau), raidžių ir garsų painiojimas, taisyklių nepaisymas. Semantinė-gramatinė disgrafija – keli žodžiai sujungiami į vieną; priešdėliai rašomi atskirai (iš ėjo); linksnių ir giminės klaidos, balsių ir priebalsių painiojimas, rašybos taisyklių nesilaikymas.

Vis dėlto patirtis rodo, kad vaikams, turintiems rašymo sutrikimų, dažniausiai pasireiškia įvairūs požymiai, todėl vieno aiškaus disgrafijos tipo išskirti dažnai nepavyksta. Vaikas gali turėti ir motorinių, ir akustinių sunkumų, todėl rašytinės kalbos problemos gali būti labai įvairios.

Kaip padėti vaikui?

Disgrafija yra kompleksinis sutrikimas, dažnai susijęs su kelių kognityvinių gebėjimų (dėmesio, atminties, kalbos suvokimo) silpnumu, todėl norint padėti vaikui, būtina nuosekliai stiprinti šias sritis. Vienas iš efektyvių būdų – neuromankštos. Tai specialiai parinkti judesiai, kurie aktyvina tam tikras smegenų sritis ir stiprina ryšius tarp jų. Tokie pratimai ypač naudingi vaikams, turintiems disleksiją ar disgrafiją, nes šie sutrikimai dažnai susiję su silpnesne sensorinių, motorinių ir kognityvinių funkcijų integracija. Reguliarios neuromankštos gerina dėmesio koncentraciją, koordinaciją, erdvės suvokimą, ugdo skaitymo bei rašymo įgūdžius.

Norėtųsi pabrėžti, kad bandant atskirti rašymo sutrikimą nuo įprastų sunkumų, kylančių vaikui tik pradėjus mokytis rašyti, ar nuo motyvacijos stokos, nepakanka vien žinoti, kas yra disgrafija ir kokie jos požymiai. Ankstyvam sutrikimo atpažinimui svarbu sistemingai stebėti mokinio darbą, analizuoti rašto darbus ir ypač klaidas, rodančias ne pavienius netikslumus, o nuoseklius rašymo ar skaitymo sunkumus.

Turiu galimybę pasidalinti dviejų pirmos klasės mokinių (šiame tekste jie žymimi X ir Y) rašytinės kalbos pavyzdžiais. Mokslo metų pabaigoje jiems Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai nustatė specifinius mokymosi (skaitymo ir rašymo) sutrikimus.