AŽmonija artėja prie katastrofinės situacijos: mokslininkai skambina pavojaus varpais, būtų blogai

Deguonis sudaro apie dvidešimt vieną proc. Žemės atmosferos. Skaičius atrodo stabilus, net amžinas. Vis dėlto istorija rodo, kad atmosferos sudėtis keitėsi, ir keitėsi smarkiai.

Tad natūraliai kyla klausimas, ar įmanoma, kad deguonies lygis pavojingai kristų? Ar pasaulis be pakankamo oro kiekio yra tik mokslinės fantastikos siužetas, ar reali, nors ir tolima, grėsmė?

Kaip atsirado deguonis Žemėje?

Prieš milijardus metų Žemės atmosfera buvo visiškai kitokia. Joje beveik nebuvo laisvo deguonies. Gyvybė, kokią pažįstame šiandien, tuomet būtų neturėjusi šansų išlikti.

Viskas pasikeitė, kai atsirado pirmieji fotosintetinantys organizmai. Cianobakterijos pradėjo gaminti deguonį kaip šalutinį produktą. Iš pradžių jis kaupėsi vandenynuose, o vėliau – atmosferoje.

Šis procesas nebuvo staigus. Deguonies daugėjo pamažu, per milijonus metų. Tačiau būtent jis atvėrė kelią sudėtingesnei gyvybei, gyvūnams ir galiausiai žmogui.

Ar deguonies lygis gali sumažėti šiandien?

Šiuo metu deguonies koncentracija atmosferoje laikosi gana stabiliai. Nedideli svyravimai vyksta nuolat – sezoniniai augalijos ciklai daro savo įtaką. Tačiau jie nėra pavojingi.

Vis dėlto teoriškai deguonies kiekis gali mažėti, jei sutriktų pusiausvyra tarp jo gamybos ir sunaudojimo. Daugiausia deguonies pagamina vandenynų fitoplanktonas ir sausumos augalai.

Jeigu masiškai nyktų miškai, ypač tropiniai, arba stipriai sutriktų vandenynų ekosistemos, ilgainiui tai galėtų turėti įtakos atmosferos sudėčiai. Tačiau tai būtų lėtas procesas, trunkantis labai ilgai.

Kas nutiktų, jei reikšmingai sumažėtų deguonies?

Žmogaus organizmas jautriai reaguoja į deguonies stygių. Net nedidelis koncentracijos sumažėjimas gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą, kvėpavimo padažnėjimą.

Jei deguonies kiekis sumažėtų iki maždaug penkiolikos proc., dauguma žmonių jaustų ryškų diskomfortą. Sumažėjus dar labiau, grėstų sąmonės netekimas ir pavojus gyvybei.

Gyvūnai taip pat patirtų stresą, o kai kurios rūšys neišgyventų. Ekosistemos pradėtų byrėti – silpnesni organizmai žūtų pirmiausia, keistųsi rūšių sudėtis, maisto grandinės.

Ar įmanomas staigus deguonies kritimas?

Staigus, globalus deguonies sumažėjimas yra labai mažai tikėtinas. Atmosfera yra milžiniška sistema, kurios sudėtis nekinta per kelias dienas ar metus be itin radikalių veiksnių.

Teoriškai reikėtų katastrofiško įvykio, pavyzdžiui, masinio augalijos žuvimo ar cheminės reakcijos, kuri greitai sunaudotų didžiulius deguonies kiekius. Tokie scenarijai labiau primena katastrofinius filmus.

Realistiškesnė grėsmė slypi ne staigiame kritime, o lėtuose pokyčiuose. Klimato kaita, vandenynų rūgštėjimas, miškų naikinimas – visa tai gali silpninti deguonies gamintojus.

Vandenynų vaidmuo

Dažnai kalbėdami apie deguonį galvojame apie miškus. Tačiau didelė jo dalis pagaminama vandenynuose. Fitoplanktonas, mikroskopiniai organizmai, atlieka milžinišką darbą.

Jei vandenynų temperatūra kiltų, keistųsi srovės ar plėstųsi „mirusios zonos“, kuriose trūksta deguonies, tai galėtų paveikti planktono populiacijas. Pasekmės būtų juntamos globaliai.

Be to, vandenynai sugeria anglies dioksidą. Šis procesas svarbus klimatui, tačiau kartu keičia vandens cheminę sudėtį. Tai subtili pusiausvyra, kurią lengva išderinti.

Ar žmonija gali prisidėti prie sprendimo?

Nors pasaulis be oro skamba dramatiškai, realybė suteikia vilčių. Žmonija jau supranta, kad ekosistemų apsauga yra būtina. Miškų atkūrimas, taršos mažinimas, tvaresnė žvejyba – tai konkretūs žingsniai.

Kiekvienas sprendimas, saugantis augaliją ir vandenynus, padeda išlaikyti deguonies balansą. Tai nėra vien abstrakti ekologinė tema – tai tiesiogiai susiję su mūsų kvėpavimu.

Galbūt svarbiausia suvokti, kad atmosfera nėra nekintamas fonas. Ji gyva sistema, jautri pokyčiams. Ir nors artimiausiu metu pavojingo deguonies kritimo scenarijus mažai tikėtinas, atsakomybė išlieka.

Pasaulis be oro – mitas ar perspėjimas?

Visiškas deguonies išnykimas artimiausioje ateityje – labai mažai tikėtinas. Tam reikėtų procesų, kurie truktų milijonus metų arba neįtikėtinų katastrofų.

Tačiau klausimas apie deguonies lygį primena platesnę tiesą. Mes priklausome nuo subtilių gamtos ciklų, kurių dažnai nepastebime. Kvėpuojame ir pamirštame, kad tai dovana.

Tad pasaulis be oro šiandien labiau atrodo kaip įspėjimas nei reali prognozė. Įspėjimas saugoti tai, kas nematoma, bet būtina. Nes kartais svarbiausi dalykai – visiškai tylūs.