Žmonių su negalia įdarbinimas stringa: subsidijos baigėsi vasarą, o žmonės su negalia liko be išeities

Darbo užmokesčio subsidijos darbdaviams iki šiol buvo viena pagrindinių priemonių, numatytų užimtumo įstatyme, siekiant pritraukti žmones su negalia į darbo rinką. Nors ši priemonė savaime neturėtų būti pakankama, bet dabartinėje žmonių su negalia įtraukties į atvirą darbo rinką sistemoje buvo numatyta kaip pagrindinė, daugiausiai finansuojama. 

Taip pat ji buvo bene populiariausia. Tačiau pastaraisiais metais reikalavimai darbdaviams vis griežtėjo, finansavimas buvo mažinamas, o šiemet subsidijų skyrimas apskritai sustabdytas dar vasarą – jau liepą.

Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių su negalia gali likti be jokios pagalbos susirasti darbą. Subsidijos nėra garantuojamos: jų suteikimas priklauso nuo Užimtumo tarnybos vertinimo ir biudžeto likučių, todėl dėl tokio nepastovumo žmonės su negalia neretai netenka realios galimybės dirbti. 

Pavyzdžiui, silpnaregė moteris, padedama SOPA organizacijos, buvo sėkmingai atrinkta į darbo vietą – praėjo atrankas, suderino sąlygas su darbdaviu. Tačiau darbdaviui kreipusis dėl subsidijos, paraiška Užimtumo tarnyboje net nebuvo nagrinėjama – darbdavys gavo atsakymą, kad šiemet subsidijų nebebus. Moteris liko be darbo, o darbdavys pasirinko kitą darbuotoją - neturintį negalios.

Panašių istorijų – dešimtys: žmonės su negalia ruošiasi dirbti, darbdaviai nori juos priimti, tačiau valstybės finansavimas nutrūksta viduryje metų. Negana to, negalios bendruomenės nariai pastebi, kad užimtumo tarnybos įdarbinimo tarpininkų bendravimas su darbo ieškančiais asmenimis su negalia dažnai yra nemandagus, nekorektiškas ir valdingas.

LNF akcentuoja:

• Užimtumo įstatyme numatytos priemonės turi veikti nuolat ir būti užtikrintos, o ne priklausyti nuo metų biudžeto „liekamojo principo“.
• Subsidijų nutraukimas sukuria neapibrėžtumą – žmonės su negalia praranda galimybes, darbdaviai praranda motyvaciją įdarbinti šią grupę.
• Reikia aiškios ir ilgalaikės, kompleksinės žmonių su negalia užimtumo politikos strategijos, kuri apimtų individualizuotas pagalbos priemones, būtų glaudžiai siejama su socialinių paslaugų ir suaugusiųjų neformalaus švietimo bei karjeros orientavimo sritimis.