Makaronų virimo klaida, kurią daro beveik visi, būtent dėl šios klaidos jūsų makaronai tampa beskoniai

Viena dažniausių klaidų, kurią daro daugelis, yra įprotis į verdantį vandenį pilti aliejų. Atrodo, kad tai padeda išvengti makaronų sulipimo, tačiau rezultatas dažnai nuvilia. Aliejus susidraugauja ne su makaronu, o su paviršiumi – susidaro riebus sluoksnis, kuris vėliau trukdo padažui padengti makaronus. Taip prarandamas tikrasis skonio potencialas.

Jei norite pasiekti tokį rezultatą, kokį išgirstumėte restorane, kur kiekviena makaronų juostelė skendi tobuloje padažo tekstūroje, turite pamiršti senus įpročius ir išmokti kelis paprastus, bet esminius žingsnius.

Aliejus – ne draugas, kai kalba eina apie skonį

Kai kurių žmonių logika tokia: jei į vandenį įpilsite šiek tiek aliejaus, makaronai nelips vienas prie kito. Ir jie klysta. Aliejus gali laikinai apsaugoti nuo sulipimo, tačiau kartu jis padengia makaronus slidžiu sluoksniu, dėl kurio nei vienas padažas negali tinkamai įsigerti. Rezultate – skanus padažas lieka lėkštės dugne, o makaronai būna blankūs ir neturintys skonio.

Profesionalūs virėjai aliejaus pilti į verdantį vandenį nerekomenduoja. Jie žino, kad makaronas turi būti elastingas, bet ne slidus, todėl naudoja kitas, veiksmingesnes gudrybes.

Kodėl negalima skalauti makaronų šaltu vandeniu

Kitas mitas, kuris dažnai cirkuliuoja tarp mėgėjų virtuvėje, yra šalto vandens naudojimas. Kai tik makaronai išverda, jie nuskalaujami po tekančiu šaltu vandeniu. Taip iš tiesų jie nustoja lipti, tačiau kartu netenka svarbios sudedamosios dalies – krakmolo.

Krakmolas ne tik padeda makaronui sujungti padažą su savimi, bet ir suteikia patiekalui tekstūros bei gilumo. Pašalinus jį – patiekalas tampa lygus, nuobodus, nebeturi to skonio, kurį siekiama sukurti. Jei norite išsaugoti visas savybes – pamirškite šalto vandens dušą.

Kaip išvirti nepriekaištingus makaronus: trys esminės taisyklės

Kad makaronai nesuliptų, nereikia jokių aliejų ar ypatingų triukų – pakanka laikytis trijų pagrindinių taisyklių.

Pirmiausia – naudokite pakankamai vandens. Ideali proporcija: 1 litras vandens 100 gramų makaronų. Tai suteiks kiekvienai juostelei ar vamzdeliui pakankamai vietos, kad jis galėtų laisvai judėti ir nesiliesti prie kitų.

Antra taisyklė – vanduo turi būti gerai užviręs prieš dedant makaronus. Tik tada jie nesuminkštės netolygiai. Taip pat svarbu įberti druskos – ne tik dėl skonio, bet ir dėl makaronų struktūros.

Trečia – reikia nuolat maišyti, ypač pirmas kelias minutes. Būtent tada makaronai labiausiai linkę sulipti. Maišydami užtikrinsite, kad jie nesikabins nei prie dugno, nei vienas prie kito.

Kiek laiko virti ir kada nupilti – svarbiausia al dente

Vienas svarbiausių aspektų – virimo laikas. Pervirti makaronai tampa minkšti, klampūs ir nebeskanūs. Todėl laikykitės nurodymų ant pakuotės ir baigkite virimą vos tik makaronai tampa „al dente“ – tai reiškia, kad jie dar turi šiek tiek kramtomo standumo.

Vos nupylę vandenį, makaronus reikia tuoj pat sumaišyti su padažu. Tai padės išlaikyti jų tekstūrą ir neleis jiems virsti lipnia mase. Taip pat jie iš karto įsigers skonius ir bus kur kas gardesni.

Papildomi patarimai: ką dar svarbu žinoti

Jei gaminate makaronus didesniais kiekiais ir nenorite, kad jie suliptų, kai laukia padažo – įlašinkite vos lašelį aliejaus ant nusunktų makaronų, bet tik tuo atveju, jei jie nebus maišomi su padažu iš karto. Vis dėlto geriausias sprendimas – viską ruošti vienu metu, kad makaronai ir padažas susijungtų dar karšti.

Be to, geriausi rezultatai pasiekiami naudojant kokybiškus, kietagrūdžius kviečių makaronus. Jie ne tik skanesni, bet ir kur kas atsparesni virimui, todėl net netyčia per ilgai palaikyti vandenyje nepavirs į košę.

Tobulas makaronas – tai ne sėkmė, o technika

Kaip matyti, norint išvirti nepriekaištingus makaronus, nereikia stebuklų ar brangių ingredientų. Užtenka laikytis kelių taisyklių – naudoti daug vandens, virti druskingame verdančiame vandenyje, maišyti ir laikytis virimo laiko. Ir svarbiausia – pamiršti aliejų bei šalto vandens dušą.

Tada kiekvienas makaronų patiekalas – ar tai būtų klasikinis „carbonara“, pikantiškas „arrabbiata“ ar švelnus „alfredo“ – bus ne tik skanus, bet ir vertas gurmano pagyrų.