Prisijunkite
Paskelbė
Ina Jonaitienė
Paskelbta
Kai kurios vaikystės televizijos laidos mums atrodo beveik šventos – atpažįstamos įžanginės dainos, mylimi personažai ir kas savaitę kartu praleistas laikas. Tačiau nostalgija dažnai „pagražina“ praeitį, užgoždama juokelius, siužetus ir stereotipus, kurie dabar kelia visai kitokias emocijas.
Tai, kas anuomet atrodė nekalta, novatoriška ar tiesiog beprotiškai juokinga, šiandien gali priversti susiraukti, susigėsti ar net suglumti: „Negi mums tada tai atrodė normalu?“ Kultūrai kintant, keičiasi ir mūsų standartai – ir ne visos mylimos klasikinės laidos šiems pokyčiams „prilipo“.
Nesvarbu, ar kalbame apie pasenusius lyčių vaidmenis, abejotinus juokus, ar siužetus, kurie paseno taip, lyg būtų palikti karštyje be šaldytuvo, šios laidos primena, kad praeitis buvo kur kas mažiau nekalta, nei rodė televizorius. Žemiau – populiarios laidos, kurias kadaise dievinome, tačiau šiandien jos nebeatrodo tokios nekaltos, kaip mūsų prisiminimai.
Savo populiarumo viršūnėje „Draugai“ buvo tikras 10-ojo dešimtmečio televizijos simbolis – draugystės etalonas ir kavinių kulto pradžia. Vis dėlto žiūrint šiandien, itin krinta į akis beveik visiškas įvairovės nebuvimas seriale, kurio veiksmas vyksta daugiatautėje Niujorko aplinkoje. Humoras neretai remiasi stereotipais, kurie dabar atrodo itin nemaloniai – ypač kalbant apie Rosso buvusią žmoną ar Chandlerio translytį tėvą.
Nors šie aspektai vis labiau kritikuojami, „Draugai“ iki šiol išlieka daugelio žmonių „komforto serialu“. Jo įtaka popkultūrai milžiniška, o nuolatinis rodymas ir pakartotinės peržiūros generuoja milžiniškas pajamas. Šiandien serialas dažnai žiūrimas jau kur kas kritiškesniu žvilgsniu – džiaugiamasi puikiu aktorių ansambliu ir komišku tempu, bet kartu aiškiai matomos epochos aklosios zonos. Tai tarsi kultūrinis laiko kapsulės pavyzdys, primenantis, kaip keičiasi visuomenės vertybės, net jei mūsų žiūrėjimo įpročiai išlieka panašūs.
„Seksas ir miestas“ savo laiku buvo revoliucinis – atvirai kalbėjo apie moterų seksualumą, santykius ir nepriklausomybę. Tačiau šiandien žiūrint iš naujo, jis atrodo tarsi kelionė į pasaulį, kuriame beveik nėra įvairovės, o vartotojiškumas – aukščiausia vertybė. Personažų požiūriai daugeliu atvejų atrodo labai siauri: Carrie savanaudiškumas dabar dar labiau bado akis, Charlotte tradiciniai lyčių vaidmenų įsivaizdavimai skamba pasenusiai, o Miranda karjerai atsidavusios moters linija atrodo pernelyg supaprastinta.
Vis dėlto serialas neabejotinai atvėrė duris diskusijoms apie moterų savarankiškumą ir seksualinę laisvę. Jis tapo kultūriniu atskaitos tašku, net jei įvairesnes ir įtraukesnes istorijas paskatino netiesiogiai. Žiūrovai iki šiol vertina madą ir romantiškai vaizduojamą Niujorką, tačiau tuo pačiu dažnai kritikuoja pasenusias moteriškumo ir privilegijų sampratas. Tai puikus pavyzdys, kaip meilė ir kritika gali egzistuoti greta vienas kito.
„Biuras“ dažnai vadinamas viena geriausių visų laikų komedijų – dėl pseudo dokumentinio stiliaus ir atpažįstamos biuro kasdienybės. Tačiau Michaelo Scotto išdaigos, kadaise kėlusios juoką, šiandien dažnai atrodo tiesiog nejautrios ir politiškai nekorektiškos. Serialo požiūris į įvairovę ir įtrauktį neretai tampa pačiu pokšto objektu, o ne protinga tema diskusijoms.
Nors tai paaiškina to meto kontekstas, šiuolaikiniam žiūrovui kai kurie juokeliai apie seksizmą ar rasizmą biure jau sunkiai priimtini. Vis dėlto serialas tebėra labai mėgstamas dėl puikios personažų raidos ir šiltų tarpusavio santykių. Jis ir žavi, ir kartu primena, kaip stipriai pasikeitė mūsų tolerancija tam, kas laikoma „tiesiog juokeliais“ darbo aplinkoje.
„Seinfeld“ – garsusis „serialas apie nieką“ – buvo itin novatoriškas dėl savo ironiško požiūrio ir savito humoro. Tačiau jo santykių ir lyčių vaidmenų vaizdavimas šiandien dažnai atrodo pasenęs. Daug siužetų sukasi apie paviršutiniškus vertinimus ir savanaudišką elgesį, o įvairovės trūkumas itin krinta į akis, ypač turint omenyje, kad veiksmas vyksta Niujorke.
Vis dėlto „Seinfeld“ iki šiol laikomas nepriekaištingos komiškos dramaturgijos pavyzdžiu, kuriam įtaką jaučia daugybė vėlesnių serialų. Jis išlieka nostalgiją keliantis kūrinys, tačiau žiūrovui kartu primena, kaip svarbu kritiškai vertinti žiniasklaidą ir joje atspindimas normas.
Šis serialas žiūrovus papirko originalia pasakojimo struktūra ir miela, nors ir netobula, draugų kompanija. Vis dėlto dalis humoro, ypač susijusi su Barneyaus Stinsono moterų „medžiokle“, šiandien atrodo problemiška. Santykiai neretai vaizduojami pernelyg lengvabūdiškai, o tai kartais sumenkina bandymus suteikti istorijoms emocinės gelmės. Robinos, kaip karjerai atsidavusios moters, linija vietomis labiau primena klišę nei įkvepiančią istoriją.
Nors serialas sulaukė daug diskusijų – ypač dėl finalo – jis vis dar laikomas nuoširdžiu, nors ir netobulu, pasakojimu apie meilę ir draugystę. Jis primena, kad net mylimiausios istorijos turi keistis kartu su savo auditorija.
„Šviežias princas iš Bel Airo“ 10-ajame dešimtmetyje į televiziją atnešė daug humoro ir širdies, kartu siūlydamas netradicinį požiūrį į rasę ir socialinę klasę Amerikoje. Tačiau dalis juokelių ir situacijų, ypač susijusių su lyties bei socialiniais stereotipais, šiandien atrodo pasenusios. Serialo stiprybė – rimtų temų aptarimas komedijos forma – bet ne visos serijos išlaikė laiko išbandymą vienodai.
Willo kelionė iš Vakarų Filadelfijos į turtingąjį Bel Airą buvo ir linksma, ir pamokanti. Serialas drąsiai kalbėjo apie tapatybę, privilegijas ir rasinius klausimus, tačiau šiuolaikiniai žiūrovai jau aiškiau mato ir jo ribotumus. Vis tiek tai išlieka svarbus kūrinys, parodęs, kaip televizija gali ir atspindėti, ir kvestionuoti visuomenės normas.
Veiksmas „Sveikinimuose“ vyksta Bostono bare – tai klasikinis 8–9 dešimtmečių „susibūrimų“ serialas, garsėjęs šmaikščiais dialogais ir įsimintinais personažais. Tačiau šiandien nemaža dalis lyčių santykių ir darbo vietos romanų vaizdavimo atrodo nejaukiai. Atsainus seksizmas ir galios santykių ignoravimas dabar kelia daugiau klausimų nei šypsenų.
Nors „Sveikinimai“ kūrė jaukumo ir bendruomenės jausmą, kartu jie aiškiai atkartojo to meto lyčių normas. Šiandien serialas tampa gera proga palyginti, kaip pasikeitė mūsų požiūris į moterų vaizdavimą žiniasklaidoje ir kokį vaidmenį televizija atlieka formuodama visuomenės nuostatas.
„Pilna troba“ buvo klasikinis šeimos serialas, garsėjęs pamokančiomis istorijomis ir šiltomis akimirkomis. Šiandien dalis situacijų atrodo pernelyg supaprastintos, o lyčių vaidmenys ir šeimos dinamika – per daug schematiški. Saldi, dažnai idealizuota atmosfera gali pasirodyti sunkiai atpažįstama žiūrovams, įpratusiems prie sudėtingesnių, realistiškesnių pasakojimų.
Nors vėlesnis tęsinys bandė pataisyti kai kuriuos pasenusius aspektus, originalus serialas iki šiol išlieka kultūriniu atskaitos tašku. Jam atleidžiama daug dėl nostalgijos – jis primena laikus, kai gyvenimas atrodė paprastesnis, net jei šiuolaikiniams standartams stinga gelmės ir įvairovės.
Šis serialas apvertė tradicinio šeimos serialo sampratą aukštyn kojomis – vietoje pavyzdinės šeimos pristatė chaotiškus, ciniškus ir dažnai nelaimingus personažus. Tačiau šiandien ypač stipriai krinta į akis problemiškas lyčių vaidmenų ir šeimos santykių vaizdavimas. Al Bundžio moterų niekinimas ir Peg stereotipinis „tingios namų šeimininkės“ įvaizdis dabar atrodo sunkiai pateisinami.
Nors kadaise serialas buvo laikomas drąsia alternatyva „steriliems“ šeimos serialams, šiandien jo humoras dažnai skamba kaip pasityčiojimas iš rimtų temų. Kita vertus, jis atvėrė kelią sudėtingesniems, netobulus personažus vaizduojantiems serialams. Tai ir drąsus eksperimentas, ir priminimas, kaip lengvai humoras gali peržengti jautrumo ribas.
„Hazo hercogai“ buvo vienas iš 8-ojo dešimtmečio televizijos simbolių – kupinas automobilių gaudynių ir vadinamojo „pietietiško žavesio“. Tačiau šiandien ypač problemiškas atrodo Konfederacijos simbolių naudojimas ir rasinis nejautrumas. Tai, kas anuomet atrodė kaip nekalta pramoga, dabar suvokiama kaip dalis mažiau įtraukios ir jautrios medijų aplinkos.
Šio serialo palikimas labai prieštaringas. Iš vienos pusės – jis kelia nostalgiją ir primena vaikystę, iš kitos – verčia kritiškai vertinti, kokius simbolius normalizavo masinė kultūra. Šiuolaikinėje visuomenėje, daug rimčiau žiūrinčioje į reprezentaciją ir istoriją, tokie kūriniai tampa pamoka, kaip keičiasi mūsų supratimas apie atsakomybę ir jautrumą žiniasklaidoje.
Šios laidos – tai mūsų asmeniniai ir kolektyviniai prisiminimai, tačiau kartu ir veidrodis, rodantis, kas anuomet buvo laikoma priimtina. Galima jas mylėti ir kartu kritikuoti: mėgautis nostalgija, bet nepraleisti pro akis to, kas šiandien atrodo žeidžiama ar pasenę.
Žiūrėdami senus serialus nauju žvilgsniu, geriau suprantame ne tik juos, bet ir tai, kaip pasikeitėme mes patys bei mūsų vertybės.
Ina Jonaitienė
Žurnalistė
Rašydama apie astrologiją ir gyvenimo naujienas, siekiu kurti turinį, kuris įkvepia, guodžia ir priverčia susimąstyti. Mano tekstuose susilieja meilė žvaigždėms, domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras dalintis įžvalgomis apie kasdienybę, tiek dangišką, tiek žemišką.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.