Vaikų piešiniai – ne tik meno kūriniai: istorikas kviečia juos vertinti kaip istorinius dokumentus

Jeigu šiandien suaugusieji vaikų piešinius suvoktų kaip dokumentą, o ne kaip nereikšmingą smulkmeną, ateities istorikus ir visuomenę pasiektų daug įdomios informacijos. Taip teigia Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Andrea Griffante.

Vaikystės istoriją tyrinėjantis mokslininkas Lietuvoje analizuoja 1991 m. Sausio 13-ajai skirtų vaikų piešinių kolekciją. Pasak jo, šie piešiniai yra vienas svarbiausių šaltinių, atskleidžiančių to laikotarpio vaikų išgyvenimus.

Vaikų piešiniai – būdas išgirsti vaikų balsą istorijoje

Lietuvos nacionalinis muziejus saugo tūkstančius vaikų piešinių, sukurtų 1991 m., netrukus po Sausio 13-osios. Kaip šie piešiniai pateko į jūsų akiratį?

Viena iš mano mokslinių tyrimų krypčių – vaikų ir vaikystės istorija. Šios srities istorikams dažnai kyla tas pats klausimas: mes rašome apie vaikus, bet dažniausiai nežinome, ką jie patys apie save galvoja, kaip keičiasi jų savivoka. Piešiniai yra vienas iš šaltinių, leidžiančių apie tai sužinoti daugiau. Mane domina piešiniai kaip šaltinis, atspindintis vaikų balsą istorijoje.

Tyrimus tik pradedu, pagrindiniai darbai dar laukia. Esu dirbęs su dviem didelėmis vaikų piešinių kolekcijomis. Viena jų sukaupta Ženevoje (Šveicarija), rengiant vaikų teisėms skirtą tarptautinį piešinių konkursą. Antroji kolekcija – Lietuvoje, skirta Sausio 13-osios įvykiams. Apskritai gausių vaikų piešinių kolekcijų pasaulyje yra labai nedaug, o kokybiškai susistemintų piešinių archyvų – dar mažiau.

Ilgai vyravęs požiūris į vaiką – „nepilnas“ suaugusysis

Kaip manote, kodėl vaikų piešinių archyvų pasaulyje tiek mažai?

Atsakymas gana paprastas: labai ilgai į vaikus žvelgėme kitaip nei dabar. Daugybę metų į juos buvo žiūrima kaip į „nepilnus“ suaugusiuosius (kai kurie taip tebežiūri ir šiandien). Tarsi tikslas yra tapti suaugusiuoju, o vaikystė – tik pereinamasis laikotarpis, neturintis savo ontologinio statuso. Maždaug nuo XIX a. antrosios pusės toks požiūris pamažu ėmė keistis, o XX a. į vaikų teises ir asmenybę jau pradėta žiūrėti rimčiau. Jei iki tol vaikystės nevertinome kaip svarbaus gyvenimo etapo, mums nebuvo įdomu ir tai, ką vaikai kuria.

Pirmieji kaupti piešinių archyvus pradėjo žmonės, susiję su vaikų teisių įgalinimu. Kaupti piešinius reiškė liudyti apie tą gyvenimo etapą, patirtis, požiūrius, tai buvo būdas įtvirtinti vaikų asmenybes. Pavyzdžiui, Ciuriche didelį archyvą pradėjo kaupti garsaus pedagogo Johanno Heinricho Pestalozzi vardo fondas. Didžiausias vaikų piešinių archyvas yra Švedijoje, tačiau net ir ten jų sukaupta mažiau nei milijonas.

Vidurio ir Rytų Europoje neturime įstaigos, kuri sistemiškai kauptų vaikų piešinius. Būtų labai įdomu Lietuvoje sukurti kokybišką archyvą, kurį galėtų tyrinėti ateities istorikai. Šioje srityje iškyla visa metodologinė problematika, kuri dar nėra išgvildenta. Apie piešinius rašo psichologai, antropologai, sociologai, bet ne istorikai. Mums patiems reikėtų sukurti metodologinį karkasą, kuris padėtų ateities istorikams naudotis tokiais piešiniais.

Suaugusiųjų įtaka vaikų kūrybai ir viešosios ikonografijos vaidmuo

Daugelis tą 1991-ųjų sausį piešusių vaikų vaizdavo panašius objektus: televizijos bokštą, Trispalvę, tankus. Ne vienas prisimena, kad idėjas ar net konkrečius vaizdus pasiūlydavo mokytojai. Kaip tiriant vaikų piešinius įvertinti suaugusiųjų indėlį?

Dažnai įsivaizduojame, kad vaiko piešinys – visiška jo paties interpretacija, kažkas, ką jis sugalvojo. Tačiau neretai vaikas yra pokalbio su suaugusiuoju dalyvis, o piešinys – to pokalbio rezultatas. Atskirtį tarp originalaus vaiko indėlio ir konteksto nustatyti nėra paprasta. Čia labai svarbi to laikotarpio viešosios ikonografijos analizė.

Pradėjęs žiūrėti piešinius, iškart pasidomėjau, kokie pagrindiniai vaizdai tuo metu buvo spaudoje ir televizijoje. Medžiagos labai daug, tačiau ir dabar, artėjant Sausio 13-ajai, dažniausiai rodomi vis tie patys kadrai ar nuotraukos, kurie įsirėžia atmintyje. 1991 m. piešiniuose matome įvairius siužetus, atkartojančius žiniasklaidos turinį: televizijos bokštas, jį apsupę susikibę žmonės, šalia stovintys tankai. Yra ir simbolinių figūrų, pavyzdžiui, taikos balandis su alyvmedžio šakele. Mane tai nustebino, bet tokių piešinių – nemažai. Paradoksalu, nes iš dalies tai pakartoja tam tikrus sovietinius vizualinius stereotipus.

Taip pat nemažai piešinių vaizduoja Rūpintojėlį, verkiančias moteris prie aukų kapų ar karsto. Yra ir tokių, kurie intymiau reflektuoja Sausio 13-ąją. Pavyzdžiui, vaizduojama namų aplinka: vaikas sėdi savo kambaryje ir per televizorių stebi įvykius. Atsiskleidžia tam tikra riba tarp vaiko kasdienio gyvenimo ir istorinių įvykių.

Kaip „perskaityti“ vaikų piešinius

Be abejo, interpretuoti piešinius sudėtinga. Kartais galima remtis psichologų ar sociologų naudojama metodologija. Pavyzdžiui, kai kuriuose tyrimuose analizuojamas nupieštų žmonių dydis. Žmones, kuriuos vaikas priskiria „savo“ grupei, jis linkęs piešti didesnius nei tuos, kuriems priskiria kitoniškumą. Pavyzdžiui, save priskiria vienai žmonių grupei, o milicininkus – kitai.

Milicininkai piešiniuose mažesni?

Dažniausiai taip, nors, žinoma, pasitaiko ir priešingų atvejų. Tačiau turėdamas metodologinių įrankių gali išgvildenti vaiko piešinyje tai, ko kitaip nepastebėtum.

Netikėti motyvai: nuo „fašistų“ iki laisvės pojūčio

Be jau minėto taikos balandžio su alyvmedžio šakele, kokie dar piešinių motyvai jus nustebino?

Nustebino tam tikri užrašai, pavyzdžiui, sovietus vadinantys fašistais. Sunku suprasti, kas tai pasufleravo, tačiau, manau, taip perkeltas ir adaptuotas dar sovietinis diskursas. Taip pat atkreipė dėmesį tai, kaip vaizduojama mirtis. Matome labai mažai kraujo, jis daugiau simbolinis. Vaizduojant Sausio 13-ąją dažniau žvelgiama į ateitį nei į dabartį.

Stebino ir laisvės šūkiai, atkartojantys bendrąjį diskursą. Sunku patikėti, kad šešiametis, rašydamas „Laisvę Lietuvai“, turėtų omenyje politinę laisvę. Beje, yra ypatingų piešinių, kuriuose vaikas nevaizduoja televizijos bokšto. Jis piešia save su draugais žaidžiantį pievoje. Iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku suprasti, kuo tai susiję su Sausio 13-ąja, tačiau aš tai matau kaip nuoširdžią laisvės jausmo interpretaciją.

Ar politinių įvykių piešimas – išskirtinai mūsų regiono bruožas?

Kiek, jūsų žiniomis, kitose šalyse įprasta vaikams piešti politinių, pilietinių įvykių atspindžius? Galbūt tai būdinga tik mūsų regionui?

Galiu kalbėti remdamasis savo patirtimi, nes esu kilęs iš Italijos. Mano aplinka šiuo požiūriu skyrėsi. Be abejo, mano vaikystė Italijoje buvo prieš kelis dešimtmečius, tačiau manau, kad nacionaliniai simboliai niekada nebuvo piešinių tema. Vargu ar kuris nors mokytojas būtų ragines vaikus piešti, pavyzdžiui, Italijos susivienijimą.

Manau, kad gana neseniai atkurta nepriklausomybė, taip pat geografinis ir politinis nesaugumo jausmas Lietuvoje skatina vaikus raginti piešti tam tikromis progomis ir tam tikromis temomis. Tas pavojaus jausmas tampa impulsu bandyti įpilietinti vaikus būtent tokiu būdu. Piešiniai istorinės atminties temomis gali tapti įrankiu vaikams įpilietinti. Manau, Lietuvoje tai vis dar gana dažna praktika. Gaila, kad vis dar trūksta suvokimo, jog piešiniai yra dokumentas. Dažniausiai jie visi atiduodami šeimoms arba tiesiog išmetami. Taip nebūtų, jei mes, suaugusieji, būtume sukūrę kažką tokio vertingo, kaip nuolat pildoma piešinių kolekcija.

Jei Sausio 13-oji kartotųsi šiandien: ar piešiniai būtų kitokie?

Jei, neduokdie, panašūs įvykiai kartotųsi ir šiandieniniams vaikams tektų piešti savo Sausio 13-osios patirtis, ar tie piešiniai skirtųsi nuo 1991 m. darbų? Ar iš jų atpažintume pasikeitusią kartą?

Manau, suveiktų du veiksniai. 1991 m. piešę vaikai nebuvo matę karo. Mūsų vaikai su karu jau pažįstami iš arčiau – kone visi yra susidūrę su pabėgėliais iš Ukrainos. Karas jiems nėra tik svetimas įvykis ekrane, bet kažkas apčiuopiamo. Nežinau, ar įvykius jie nupieštų kitaip, tačiau jų išgyvenimas būtų kitoks.

Kitas dalykas – pasikeitusios raiškos galimybės. Prieš 30–40 metų iš esmės tebuvo pasakojimas ir piešinys, vienas kitas žmogus turėjo vaizdo kamerą. Dabar situacija kitokia. Manau, vaikai neapsiribotų vien piešiniais, o savo išgyvenimus perteiktų, pavyzdžiui, „TikTok“ ar kitose platformose. Vis dėlto naujosios medijos turbūt nepakeistų pačių vaizdavimo formų piešiniuose.

Piešinys – saviraiškos forma, išlikusi nepaisant technologijų

Bet, nepaisant daugybės šiuolaikinių technologijų, vaikai vis tiek piešia?

Taip, vaikai vis tiek piešia. Kodėl – neturiu vienareikšmio atsakymo. Vis dėlto piešinys yra saviraiškos forma, turbūt mažiausiai nukentėjusi nuo naujųjų medijų. Šiandien vaikai labiau užsisklendę, mažiau tarpusavyje bendrauja, tačiau piešinys kaip jų saviraiškos priemonė išlieka. Greičiausiai taip yra dėl konkretumo: piešinys – labai konkretus dalykas, o vaiko psichologinei ir fizinei raidai konkretumas yra itin svarbus.