26 km aukščio kalnas ir tai dar ne viskas: kosmose slypi kalnai aukštesni už visus mūsų žemynus

Dėl mažesnės gravitacijos, silpnos erozijos ir unikalių geologinių procesų kosmose gali formuotis milžiniški kalnai, keliolika kartų aukštesni už Everestą. Vienas tokių pavyzdžių yra Rėjos Silvijos kalnas ant asteroido Vestos, kurio aukštis siekia apie 23 kilometrus. 

Tokie dariniai rodo, kad net maži dangaus kūnai gali turėti stulbinančius reljefus. Palyginus, Everestas atrodo tarsi kuklus kalnelis šalia šių kosminių kolosų. Šie milžiniški kalnai atskleidžia, kokia įvairi yra mūsų Saulės sistemos geologija. 

Skirtingos gravitacijos jėgos, cheminės sudėtys ir vulkaninės jėgos formuoja paviršius, kurie prilygsta gamtos stebuklams. Galbūt už mūsų sistemos ribų egzistuoja dar aukštesni kalnai, kurių žmonija dar tik ieško.

Marsas, tai namai aukščiausiam kalnui visoje sistemoje

Aukščiausias žinomas kalnas Saulės sistemoje yra Olimpo kalnas Marse. Tai milžiniškas skydinis ugnikalnis, kurio aukštis nuo pagrindo iki viršūnės siekia net iki 26 kilometrų. Šis kolosas yra beveik tris kartus aukštesnis už Everestą ir dengia plotą, prilygstantį visai Prancūzijai.

Marsas turi tik apie trečdalį Žemės gravitacijos, todėl ten lava galėjo kauptis sluoksniais šimtus milijonų metų be žlugimo po savo svoriu. Olimpo viršūnėje tyvuliuoja milžiniška kaldera, tai 60 iš 80 kilometrų dydžio, liudijanti jo ilgalaikį vulkaninį aktyvumą ir ypatingą Marso geologiją.

Ledo ir lavos kalnai ant mažųjų kūnų

Antrasis kosminis milžinas yra Rėjos Silvijos kalnas ant asteroido Vestos. Jo aukštis siekia nuo 20 iki 23 kilometrų, o jis susiformavo po milžiniško meteorito smūgio, sukūrusio 200 kilometrų skersmens kraterį. Tai viena įspūdingiausių struktūrų, galinti net pranokti Marsą savo aukščiu.

Panašią įspūdingą formaciją galima rasti ir ant Saturno palydovo Japeto. Ten driekiasi didžiulis pusiaujinis kalnagūbris, kurio aukštis vietomis siekia iki 20 kilometrų. Šie paviršiai liudija, kad net maži kūnai gali patirti milžiniškas tektonines ir smūgio jėgas, formuojančias ištisus kalnų masyvus.

Kiti įspūdingi kalnai Saulės sistemoje

Tarp įdomiausių kosminių viršukalnių išsiskiria Boosaule kalnai Jupiterio palydove Ijo, siekiantys iki 18 kilometrų. Jie susiformavo dėl aktyvios tektonikos ir nuolatinio vulkanizmo. Dar vienas Marso kalnas yra Askrajaus kalnas, iškilęs iki beveik 15 kilometrų.

Toliau nuo Saulės, Plutone, stūkso ledo kalnai Tenzingo ir Lupo masyvai, kurių aukštis siekia nuo šešių iki vienuolikos kilometrų. Šie šalto ledo milžinai rodo, kad net užšalę pasauliai gali turėti įspūdingus reljefo darinius.

Šie kosminiai milžinai liudija, kad mūsų planetos kalnai tėra kuklūs palyginti su kitų pasaulių dydžiais. Kiekvienas jų pasakoja unikalią istoriją apie vulkanizmą, gravitaciją ir medžiagų sandarą. Ateities misijos, tyrinėjančios Marsą, asteroidus ar tolimus mėnulius, gali atskleisti dar aukštesnes viršukalnes, o kartu ir naujus visatos geologijos paslapties puslapius.