Mokslininkai aptiko stulbinančių įrodymų: Marse galėjo būti ne tik vandenynas, bet ir gyvybė

Šis atradimas stiprina hipotezę, kad vanduo, o galbūt ir gyvybė egzistavo daug ilgiau, nei manyta anksčiau. Mokslininkų komanda tyrinėjo Marso uolienas, lygindama jas su žemės upių nuosėdomis. 

Analizei buvo naudojamas smiltainis iš senovinės upės, kuri tekėjo dabartinėje Arkanzaso valstijoje prieš maždaug tris šimtus milijonų metų. Pasak tyrimo vadovo daktaro katedros studento Korio Hiugso, šie duomenys suteikia naują požiūrį į Marso geologinius procesus ir vandens istoriją.

K. Hiugsas teigia, kad skystas vanduo yra pagrindinė gyvybės sąlyga, todėl kiekvienas įrodymas apie buvusius vandenynus didina tikimybę, jog planeta kažkada galėjo būti gyvenama. Tyrimo rezultatai buvo paskelbti mokslo žurnale „Geophysical Research Letters“.

Kaip upės formuoja kraštovaizdį?

Gamtoje upės be dirbtinių pylimų nuolat keičia savo kryptį ir vaga vingiuoja lyg gyvas kaspinas. Tekantis vanduo neša smėlį, molį ir akmenis, išgrauždamas vieną krantą, o kitame juos kaupdamas. Taip per ilgus metus upė pati formuoja savo slėnį ir krantus.

Kai upė artėja prie jūros, jos srovė silpnėja, o dumblas ir smėlis nusėda, formuodami deltą. Dėl mažesnio nuosėdų kiekio upė ima vingiuoti vis mažiau, o jos vaga susiaurėja. Ši vieta, kur upės srovė ima lėtėti ir grimzta žemiau jūros lygio, vadinama „atbulinės srovės zona“.

Tokios zonos egzistuoja ir Žemėje, pavyzdžiui, Misisipės upėje ji prasideda netoli miesto Baton Ružo, maždaug 370 kilometrų nuo pakrantės. K. Hiugsas iš orbitos stebėjo panašius reiškinius Marso paviršiuje ir aptiko senovinių upių atbulinės srovės pėdsakų.

Įrodymai apie senovinę jūrą

Mokslininkų manymu, šios atbulinės srovės zonos ir jų suformuotos deltos įrodo, kad Marse tekėjo galingos upės, kurios įsiliedavo į vandenyną. Tai reiškia, kad šiaurinis planetos pusrutulis galėjo būti užlietas didžiule jūra. Pasak K. Hiugso, tai itin brandžios ir išsivysčiusios deltų struktūros, kurios rodo ilgalaikę vandens veiklą.

Šis atradimas laikomas vienu stipriausių argumentų, patvirtinančių kadaise egzistavusį Marso vandenyną. Jei tai tiesa, planeta buvo turtinga vandens ir potencialiai tinkama gyvybei kur kas ilgiau, nei buvo spėjama anksčiau.

Reljefo inversijos paslaptis

Kaip galima atkurti upių formą, kurios nebėra milijardus metų? Kai upė išdžiūsta, stambiausios jos dugno nuosėdos, tai smėlis ir akmenys lieka suspaustos ir laikui bėgant virsta smiltainiu. 

Žemėje dėl tektoninių plokščių judėjimo šie sluoksniai iškyla į paviršių, o vėjas bei lietus išardo aplinkinius uolienų sluoksnius, palikdami smiltainio keteras, rodančias buvusių upių vagas.

Marse, kur nėra tektoninių plokščių, tokios keteros susidarė, kai vėjas išnešė smulkesnes dulkes ir paliko tvirtesnį smiltainį. Šios „atvirkštinės keteros“ yra įrodymas, kad kadaise ten tekėjo galingos upės.

Netikėtas atradimas Žemėje

K. Hiugsas ir jo vadovas profesorius Džonas Šo tyrinėjo smiltainio uolas „Vedingtono formacijoje“ Arkanzase ir netikėtai aptiko vienintelį Žemėje žinomą „apverstos upės deltos“ pavyzdį. Šis atradimas padėjo dar geriau suprasti, kaip panašūs procesai vyko Marse.

Kaip pats K. Hiugsas juokavo, jis atvyko į Arkanzasą tirti Marso geologijos, o rado jos atspindį tiesiog savo universiteto pašonėje. Tokie netikėti atradimai įrodo, kad mūsų planeta vis dar slepia atsakymus į klausimus apie kitų pasaulių praeitį.