Aiškėja tikroji Da Vinci paslaptis: jo kūriniuose rasti pėdsakai, kurie gali pakeisti istoriją

Apie tai pranešama išankstiniame (preprint) moksliniame straipsnyje. Norint patvirtinti, kad tai iš tiesų daugiau kaip prieš 500 metų gyvenusio Leonardo da Vinci genetinė informacija, dar reikės atlikti papildomus tyrimus.

Patys tyrėjai pabrėžia, kad jų darbas kol kas pateikia „užuominas, o ne išvadas“, tačiau jau dabar parodo, jog iš itin vertingų ir trapių istorinių kūrinių vis dėlto įmanoma išgauti informatyvios biologinės medžiagos.

Mokslininkų sukurta naujoviška metodika leidžia išgauti žmonių, augalų, bakterijų, grybų, gyvūnų, virusų ir parazitų DNR iš senų laiškų vaško antspaudų bei iš pačio popieriaus, kuris per šimtmečius sugeria aplinkos pėdsakus.

„Iš esmės objektai, anksčiau laikyti biologiškai nebyliais, pasirodė veikiantys kaip gyvos savo aplinkos „pirštų atspaudų“ laikmenos,“ – teigiama Leonardo DNR projekto pranešime spaudai.

Naujajame tyrime mokslininkai paaiškina, kaip jie itin švelniai ėmė mėginius nuo kreida piešto piešinio, vadinamo „Šventasis vaikas“, kuris, manoma, gali būti Leonardo da Vinci darbas.

Pasitelkus pažangias naujos kartos sekoskaitos technologijas, iš šio piešinio paviršiaus pavyko išgauti įvairios biologinės informacijos. Tarp jos – oranžmedžių, augintų Medičio soduose Toskanoje, DNR bei žemos kokybės žmogaus DNR.

Kam ši žmogaus DNR priklausė, kol kas neaišku. Tai galėjo būti pats Renesanso menininkas arba asmenys, kurie vėlesniais amžiais liečiasi prie piešinio.

Vis dėlto aišku, kad dalyje DNR buvo rasta Y chromosomos žymenų – tai reiškia, jog genetinė informacija priklausė vyrui. Šis individas, sprendžiant iš žymenų, priklausė giminei (kladei), paplitusiai Viduržemio jūros regione, ypač centrinėje ir pietinėje Italijoje, įskaitant Toskaną, iš kurios kilęs ir pats Leonardo.

Tyrėjai ėmė mėginius ir nuo kitų su da Vinci siejamų artefaktų – pavyzdžiui, 500 metų senumo jo giminaičio laiško. Juose aptiktas bendras Y chromosomos signalas, kuris nepasireiškė ant kitų garsiausių to meto Europos meistrų kūrinių paviršiaus.

Šios užuominos leidžia įtarti bendrą kilmės liniją tarp skirtingų su Leonardo da Vinci siejamų objektų, o tai, anot mokslininkų, vertėtų nuodugniai tirti toliau. Dabar komanda planuoja imti mėginius ir nuo kitų darbų bei daiktų, kurie, kaip žinoma, priklausė Leonardui, kad būtų galima atlikti platesnį palyginimą.

Vėliau gauti rezultatai turės būti sulyginti su patvirtintų gyvų Leonardo da Vinci palikuonių genetiniais duomenimis.

Galutinis projekto tikslas – patikimai nustatyti Leonardo da Vinci palaidojimo vietą ir kiek įmanoma tiksliau atkurti jo genomą, praėjus keliems šimtmečiams nuo menininko mirties.

Pasak projekto vadovo Jesse Ausubelio iš Rokfelerio universiteto, net jei iki galutinio patvirtinto DNR atitikmens dar teks nueiti nemažą kelią, tam tikra riba jau peržengta: „Sėkmė dabar yra neišvengiama ta prasme, kad esminis slenkstis jau įveiktas.“

Beveik dešimtmetį projekto mokslininkai sistemingai seka Leonardo giminės medį, atsekdami jo giminaičius tiek ankstesnėse, tiek vėlesnėse kartose. Jiems pavyko nustatyti kelis šiais laikais gyvenančius palikuonis ir sudaryti giminės liniją, siekiančią net 1331 metus.

Manoma, kad paties da Vinci palaikai ilsisi nedidelėje koplyčioje Luaros slėnyje Prancūzijoje, tačiau ne visi istorikai tuo tiki. Šiuo metu Italijoje yra kasamas da Vinci šeimos kapas, siekiant gauti jo artimųjų genetinės medžiagos ir ją palyginti su naujai aptinkamais pėdsakais.

Evoliucinis biologas S. Blairas Hedgesas, nedalyvaujantis projekte, pažymi, kad Leonardo DNR paieškos yra „vienas sunkiausių įmanomų taikinių“ senovinės DNR tyrimuose, tačiau iki šiol atlikti žingsniai daro didelį įspūdį.

Ausubelis pabrėžia, kad projektas sukūrė tvirtą „ramstį“ – atskaitos sistemą, leidžiančią atpažinti unikalius „parašus“ ant senovinių meno kūrinių ar dokumentų naudojant DNR ir mikrobiomų analizę. Jo teigimu, įgytos žinios ir novatoriškos technikos neabejotinai bus pritaikytos siekiant geriau pažinti ir kitus svarbius istorinius asmenis.