Atrodo neįtikėtina, bet žmonija ir toliau evoliucionuoja: jau prasidėjo itin svarbūs pokyčiai

Kaip ir kiti gyvi padarai, „žmonės“ buvo ir tebėra formuojami evoliucijos. Bėgant laikui išryškėjo savybės, padedančios išgyventi ir klestėti konkrečiose aplinkose. Šis procesas vyksta lėtai, bet nuolat, ir šiandien jis nėra sustojęs.

Antropologai tyrinėja, kaip „žmonės“ prisitaiko prie skirtingų sąlygų. Prisitaikymas yra evoliucijos dalis, nes naudingos savybės didina išlikimo ir palikuonių tikimybę. Per daugelį kartų tokios savybės tampa įprastos visoje populiacijoje.

„Kultūros“ reikšmė aplinkai

Mūsų rankos leidžia meistriškai naudoti įrankius, o vaikščiojimas dviem kojomis jas atlaisvina kitoms užduotims. Didelės smegenys suteikia gebėjimą mąstyti, kurti idėjas ir gyventi sudėtingose bendruomenėse. Šios savybės padėjo atsirasti „kultūrai“, kuri apima žinias, tikėjimus ir planavimą.

„Kultūra“ keičia mūsų aplinką, nes statome būstus, auginame maistą ir kuriame technologijas. Vis dėlto ji neapsaugo nuo visų išorinių veiksnių, tad biologinis prisitaikymas tęsiasi. Aplinka yra ne tik oras ar kraštovaizdis, bet ir tai, ką valgome bei kokiomis ligomis sergame.

„Saulės“ spinduliai ir odos spalva

Ultravioletiniai spinduliai gali žaloti odą, todėl šviesios odos žmonėms dažniau gresia nudegimai ar odos vėžys. Tamsesnė oda, turinti daugiau melanino, geriau saugo nuo šios žalos. Tropikuose tai suteikė pranašumą, nes saulė čia stipri ir dažna.

Kai senovės „žmonės“ persikėlė į vėsesnius ir debesuotus regionus, tamsi oda tapo mažiau reikalinga. Ji trukdė gamintis vitaminui D, svarbiam kaulų augimui, todėl šviesesnė oda ten buvo naudingesnė. Melanino kiekį lemia genai, tad skirtingas klimatas ilgainiui keitė populiacijas.

„Maistas“ ir genų kaita

Prieš maždaug dešimt tūkstančių metų pradėtas gyvulių prijaukinimas atnešė naują racioną. Vėliau žmonės išmoko melžti karves ir ožkas, bet dauguma suaugusiųjų pieno virškinti negalėjo. Tie, kurie turėjo tam tinkamus genus, lengviau išgyveno ir susilaukė daugiau vaikų.

Taip pieno virškinimo savybė paplito, nes „kultūrinis“ melžimas skatino „biologinius“ pokyčius. Kitose vietose atsirado kitokie prisitaikymai, pavyzdžiui, gebėjimas geriau virškinti riebalus ar taupyti vandenį sausringuose regionuose. Įvairi mityba skirtingose pasaulio dalyse ir toliau daro spaudimą evoliucijai.

„Ligos“ kaip atranka

Istorijoje infekcijos ne kartą pakeitė populiacijas. XIV amžiuje „buboninis maras“ nusinešė milžinišką dalį Europos gyventojų, o išlikę dažniau turėjo atsparumą suteikiančius genus. Tokie genai vėliau padėjo išgyventi ir kitas epidemijas.

Naujesni pavyzdžiai rodo tą patį principą. „COVID 19“ pandemijos metu dalis žmonių turėjo natūralų genetinį atsparumą, o vakcinos sumažino mirtingumą. Jei tokie bruožai suteikia pranašumą, ateities kartose jie gali tapti dažnesni.

„Žmonės“ gyvena nuolat kintančiose aplinkose, kurias formuoja ir gamta, ir mūsų pačių „kultūra“. Todėl genetiniai pokyčiai populiacijose vyksta ir dabar, tik dažnai nepastebimai. Evoliucija nėra praeities istorija, ji tebevyksta kartu su mumis.