Prisijunkite
Ar kada susimąstėte, kodėl bučinys, toks intymus ir kultūriškai įkrautas gestas, atrodo toks natūralus? Mokslininkų komanda dabar tvirtina, kad ši praktika yra gerokai senesnė nei pati žmonių rūšis. Naujas modeliavimu paremtas tyrimas atskleidžia, kad bučiavimasis galėjo atsirasti maždaug prieš 21 milijoną metų, bendrame žmogaus ir kitų stambiųjų žmogbeždžionių protėvyje. Kitaip tariant, šis elgesys nėra vien Homo sapiens išradimas – tai giliai mūsų biologijoje įsišaknijusi savybė, lydėjusi mus iš primityvios praeities į modernų pasaulį.
Tyrimas, publikuotas žurnale Evolution and Human Behavior, pateikia ambicingą teiginį: bučiavimasis prasidėjo daug anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai žmonės, kurių istorija siekia apie 300 tūkst. metų. Pasak mokslininkų, mūsų tolimoji protėvė, gyvenusi maždaug prieš 21,5–16,9 milijono metų, jau galėjo praktikuoti ne agresyvų, maistu nesusijusį burnos kontaktą – kitaip tariant, pirmuosius bučinius.
Tyrimo vadovė, Oksfordo universiteto evoliucinė biologė Matilda Brindle, pažymi, kad tai pirmas kartas, kai bučiniai analizuojami per evoliucinę prizmę. Ji teigia, kad šie rezultatai papildo vis gausėjantį žinių rinkinį apie stulbinamą primatų seksualinio elgesio įvairovę.
Prieš bandydami ieškoti atsakymo, kada atsirado bučiniai, tyrėjai pirmiausia turėjo apsibrėžti, kas laikoma bučiavimusi. Tai būtina, nes gamtoje pasitaiko daugybė panašių veiksmų, neturinčių nieko bendra su intymumu. Pavyzdžiui, orangutanų ar šimpanzių motinos burna perduoda vaikams sukramtytą maistą, o kai kurios žuvys užsiima „bučiavimosi kovomis“.
Todėl mokslininkai nusprendė laikytis tikslaus apibrėžimo: bučiavimasis – tai neagresyvus burnos kontaktas, nesusijęs su maisto perdavimu. Remiantis šiuo kriterijumi, šiuolaikiniai primatai – bonobos, gorilos, orangutanai, šimpanzės, makakai ir babuinas – visi buvo stebėti bučiuojantys savo rūšies atstovus.
Tuomet tyrėjai panaudojo Bayes modeliavimo metodą, leidžiantį atkurti praeities elgesio bruožus remiantis dabartinėmis rūšimis. Modelis buvo paleistas net 10 milijonų kartų – toks skaičius užtikrina, kad rezultatai nėra atsitiktiniai. Rezultatas buvo aiškus: bučiniai evoliucionavo vieną kartą, bendrame Hominidae šeimos protėvyje.
Įdomu tai, kad nors šiuolaikiniai makakai ir babuinai taip pat bučiuojasi, jų senieji protėviai to nedarė. Tai reiškia, kad šiose grupėse bučiavimasis evoliucionavo nepriklausomai – lyg atskiras evoliucinis išradimas.
Nors įrodymų vis dar trūksta, mokslininkai mano, kad bučiavimasis galėjo išaugti iš praktikos, kai motina kramtytą maistą perleidžia jaunikliui tiesiai į burną. Tai buvo grynai praktinis elgesys, padėjęs išgyventi. Laikui bėgant, kai kuriuose primatų evoliucijos šakose toks kontaktas galėjo įgyti kitokių, socialinių bei emocinių reikšmių.
Tyrimas teigia, kad bučinių praktika tikriausiai egzistavo ir tarp neandertaliečių – artimiausių išnykusių mūsų giminaičių. O dar įdomiau: neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės tikriausiai bučiavosi vieni su kitais.
Ši idėja nėra nauja. 2017 m. mokslininkai ištyrė dantų apnašas, rastas 48 tūkst. metų senumo neandertaliečio liekanose. Palyginę šiuos mikrobus su šiuolaikinių žmonių burnos mikrobiomu, jie nustatė aiškų sutapimą. Toks panašumas galėjo atsirasti dėl bučiavimosi, nors neatmetama galimybė, kad jis susiformavo dėl bendrų vandens ar maisto šaltinių.
Žinoma ir tai, kad Homo sapiens ir neandertaliečiai maždaug 7 tūkst. metų laikotarpiu tarpusavyje poravosi. Tikėtina, kad intymumas atrodė panašiai kaip šiandien – tad bučiniai, bent dalyje neandertaliečių grupių, turėjo savo vietą.
Vis dėlto bučiavimasis nėra universali žmonių praktika – šiandien tik pusė pasaulio kultūrų ją praktikuoja. Todėl mokslininkai mano, kad ir neandertaliečių bendruomenėse bučiavimasis nebuvo visuotinis.
Jeigu bučiavimasis turi tokias gilias evoliucines šaknis, kodėl jis išliko? Yra kelios hipotezės. Viena jų – biocheminė: bučinio metu susisieja seilės, ir žmogus nesąmoningai gali įvertinti kito asmens sveikatą, imunitetą, genetiką ar net mikrobiomo sudėtį. Tai padeda parinkti tinkamiausią partnerį.
Kita hipotezė – socialinė. Bučiniai stiprina tarpusavio ryšius, mažina stresą, didina pasitikėjimą ir gali būti svarbūs bendruomenių sanglaudai. Galbūt dėl šių priežasčių ši praktika atsilaikė prieš akivaizdų trūkumą – infekcijų riziką.
Vienas dalykas aiškus: bučiniai tikrai nėra modernus išradimas, o senovinė praktika, kuri lydėjo mūsų giminę per milijonus metų. Galbūt todėl šis gestas vis dar toks stiprus, emocingas ir universalus – jis užkoduotas giliai mūsų evoliucinėje atmintyje.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.