Evoliucinis paradoksas: tai, kas saugojo nuo infekcijų, šiandien gali tapti mirtina grėsme

Tyrėjų komanda, vadovaujama daktaro Joshua Caddich, iškėlė hipotezę, kad dažni ir pasikartojantys nudegimai, kuriuos mūsų protėviai patirdavo maždaug milijono metų laikotarpiu, tapo stipriu natūraliosios atrankos varikliu. Siekdami tai patikrinti, mokslininkai palygino žmonių ir žmogbeždžionių odos reakcijas į nudegimus.

Analizė atskleidė nuo 9 iki 19 genų, kurie žmogaus evoliucijos eigoje kito žymiai greičiau nei kitų primatų. Šie genai siejami su specifine imunine reakcija į termines traumas – pirmiausia su itin intensyviu uždegiminių žymenų, vadinamų citoksinais, išsiskyrimu.

Nudegimų sukeltas uždegimas yra kur kas stipresnis nei įprastų pjautinių ar nubrozdinimų atveju. Tokia audringa organizmo reakcija pasirodė esanti gyvybiškai svarbi: esant dideliam odos pažeidimui, be greito ir stipraus imuniteto atsako menkiausia infekcija senovėje galėjo būti mirtina. Todėl individo, kurio organizmas greičiau ir agresyviau reaguodavo į nudegimą, išlikimo tikimybė buvo didesnė – būtent taip šie genetiniai pokyčiai ir galėjo įsitvirtinti žmonių populiacijose.

Evoliuciniai kompromisai

Mokslininkai su ironija pastebi, kad žmonės ir šiandien nuolat patiria nudegimus – nuo netyčia paliestos įkaitusios keptuvės iki per karšto patiekalo. Vienas iš tyrimo autorių juokais prisimintas kaip pavyzdys: rašydamas mokslinį darbą jis nusidegino lūpą karštu kotleto „Kijevo“ stiliaus sviestu.

Būtent dėl tokio nuolatinio pavojaus gamta „apdovanojo“ mus padidėjusiu skausmingumu nudegimo vietoje. Aštresnis skausmas šiuose plotuose veikia kaip apsauginis mechanizmas – jis verčia saugoti žaizdą, mažiau judinti pažeistą sritį ir vengti pakartotinio kontakto su karščiu, kol audiniai gyja.

Tačiau ši adaptacija turi ir kainą. Stipri uždegiminė reakcija bei polinkis į ryškų randėjimą puikiai saugo nuo infekcijų ir padeda išgyti po smulkių buities traumų, bet esant labai dideliems nudegimams gali tapti pražūtingi. Pernelyg intensyvus imuninės sistemos atsakas kartais sukelia sisteminį uždegimą ar net organų nepakankamumą.

Tokiu būdu mūsų evoliucinė „sėkmė“ – gebėjimas išgyventi po pakartotinių mažų nudegimų ir kitų terminių traumų – kartu tapo ir mūsų pažeidžiamumo priežastimi sunkiausių sužeidimų atvejais. Tai klasikinis evoliucinis kompromisas: tai, kas milijonus metų padėjo išlikti kasdienybėje, ekstremaliomis aplinkybėmis gali atsigręžti prieš mus.

Kiti naujausi tyrimai rodo, kad žmogaus evoliuciją formavo ir kitokie aplinkos veiksniai – nuo perėjimo prie vaikščiojimo dviem kojomis iki klimato svyravimų bei mitybos pokyčių. Sudėjus šiuos duomenis, ryškėja vis sudėtingesnis paveikslas: mūsų kūną ir fiziologiją nulėmė ne vienas ryškus įvykis, o daugybė smulkių, dažnai skausmingų patirčių, tarp kurių ugnies sukeltos traumos užima ypatingą vietą.