Mokslininkai sunerimę: po Antarktidos ledynu aptiko jūrą, kuri šiltesnė nei tikėtasi

Mokslininkų grupė, tirianti spartų Tveitso ledyno tirpsmą Antarktidoje, susidūrė su nenumatyta avarija: pagrindinė įranga įstrigo lede mažiau nei už kilometro iki tikslo. Dėl siauro, orų nulemtos galimybės laiko intervalo kilo grėsmė, kad brangūs tyrimo instrumentai gali būti prarasti ilgam laikui.

Ekspedicijos komandai pavyko išgręžti maždaug 30 centimetrų skersmens ir apie 1000 metrų gylio angą, naudodami karšto vandens gręžimo technologiją. Taip jie siekė pasiekti poledynines „Pasaulio pabaigos ledyno“ vandens mases. Tačiau specialūs prietaisai nusileido tik maždaug tris ketvirtadalius kelio ir sustojo lede maždaug už pusės mylios nuo planuoto vandens sluoksnio.

Mokslininkai pabrėžė, kad gręžinys pradės užšalti per maždaug 48 valandas, jei jo nuolat neužpildys karštas vanduo. Tai sukūrė itin didelį laiko spaudimą: prieš blogėjant orams sraigtasparniai privalėjo spėti arba nuleisti, arba atgal iškelti įstrigusią įrangą.

Nors dalį bandomųjų prietaisų pavyko nuleisti ir saugiai iškelti, pagrindinis tyrimų kompleksas taip ir nepasiekė tikslo – zonos, kurioje turėjo būti vykdomi ilgalaikiai stebėjimai. Okeanografas ir gręžimo inžinierius Keitas Makinsonas situaciją apibūdino kaip „visiškai siaubingą“, pabrėždamas, kad ekspedicija dirba griežtai riboto laiko sąlygomis ir bet koks vėlavimas gali kainuoti visų metų parengiamuosius darbus.

Vis dėlto net ir nepavykus įgyvendinti pagrindinio plano, trumpalaikiai bandomųjų daviklių duomenys tapo tikru proveržiu. Pirmą kartą buvo tiesiogiai išmatuota vandens temperatūra ir srovės po centrine Tveitso ledyno dalimi. Šie matavimai rodo, kad po ledynu esanti jūra yra gerokai šiltesnė ir greičiau judanti, nei buvo manyta anksčiau. Tai gali iš dalies paaiškinti, kodėl šis ledynas tirpsta taip sparčiai ir kelia vis didesnę grėsmę pasauliniam jūros lygio kilimui.

Pasak mokslininkų, nors ši ekspedicija nesuteiks ilgalaikių, nuolatinių matavimų, pati misija yra itin svarbus įrodymas, kokios sąlygos vyrauja po ledo sluoksniu. Tyrimų grupės vadovaujantysis mokslininkas Von Sang Li pabrėžė, kad darbas bus tęsiamas, o gautos žinios taps pagrindu planuojant naujas, dar tikslesnes ir techniškai patikimesnes misijas.

Ankstesni tyrimai jau buvo parodę naują, iki tol nežinotą mechanizmą, kuris „pagraužia“ ledynus iš apačios. Šis procesas primena pieno maišymą kavoje: mažos, bet intensyvios sūkurinės srovės iš apačios nuolat ardo ledo kraštus ir skatina jų irimą. Dabar gauti duomenys apie daug šiltesnį ir greitesnį vandenį po Tveitso ledynu patvirtina, kad tokie procesai gali būti dar intensyvesni, nei manyta, ir jų pasekmės pasaulio vandenynų lygiui – gerokai rimtesnės.