Ilgaamžiškumo augimas lėtėja: mokslininkai prognozuoja, kad šimtmečio vidurkis išliks nepasiekiamas

Mokslininkai perspėja, kad ateityje ilgaamžiškumas augs kur kas lėčiau nei anksčiau, o kai kurios viltys dėl šimtmečių gyvenimo gali pasirodyti nepagrįstos. Tarptautinė tyrėjų komanda išanalizavo duomenis iš 23 aukštas pajamas gaunančių ir mažą mirtingumą turinčių šalių, daugiausia dėmesį skirdama žmonėms, gimusiems tarp 1939 ir 2000 metų. 

Buvo pasitelkti keli skirtingi prognozių modeliai, kurie leido įvertinti, kaip keitėsi gyvenimo trukmės tendencijos per visą XX amžių ir kas laukia ateityje. Rezultatai atskleidė aiškų sulėtėjimą.

Pasak tyrėjų, vidutinė gyvenimo trukmė toliau šiek tiek ilges, tačiau tempas bus gerokai lėtesnis nei anksčiau. Tai reiškia, kad visuomenė turės pakoreguoti savo lūkesčius tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmeniu, tai nuo asmeninių pensijų planų iki valstybinių sveikatos apsaugos strategijų.

Kodėl progresas lėtėja?

Vienas iš pagrindinių ilgaamžiškumo šuolio veiksnių praeityje buvo drastiškai sumažėjęs vaikų mirtingumas. XX amžiaus pirmoje pusėje medicinos pažanga, higienos standartai ir skiepai padėjo išgelbėti milijonus gyvybių. Kadangi vaikų išgyvenamumas buvo vienas svarbiausių veiksnių, būtent jis nulėmė didžiulį gyvenimo trukmės augimą.

Šiandien situacija visai kitokia. Daugelyje turtingų šalių vaikų mirtingumas jau pasiekė itin žemus rodiklius, todėl galimybių didesniems šuoliams šioje srityje beveik nebeliko. Tyrėjai pastebėjo, kad 1900 - 1938 metais gyvenimo trukmė augo maždaug 5,5 mėnesio kiekvienai kartai. Tačiau žmonėms, gimusiems tarp 1939 ir 2000 metų, tas augimas sumažėjo iki 2,5 - 3,5 mėnesio kartai, tai akivaizdus sulėtėjimas.

Pasak demografo Jose Andrade iš Vokietijos „Max Planck“ demografinių tyrimų instituto, vidutiniškai žmonės, gimę 1980 metais, nesulauks šimto metų. Tyrime taip pat pabrėžiama, kad nė viena iš analizuotų kartų nepasieks tokio vidurkio.

Gyvenimo trukmės ribos

Šiuo metu daugelyje išsivysčiusių šalių vidutinė gyvenimo trukmė siekia apie 80 metų. Tyrėjų prognozės rodo, kad šis skaičius artimiausiu metu nekils greitai, nebent įvyktų esminių medicinos ar technologijų proveržių. Net jei suaugusiųjų išgyvenamumas pagerėtų dvigubai greičiau nei numatyta, gyvenimo trukmės augimas vis tiek neprilygtų ankstesniam progresui.

Ekonomistas Hectoras Pifaras iš Viskonsino universiteto pabrėžė, kad tokie rezultatai primena, jog ankstesnis gyvenimo trukmės šuolis buvo išskirtinis reiškinys. Jo nuomone, vargu ar ateityje pavyks pakartoti tokį proveržį, kokį žmonija pasiekė XX amžiaus pirmoje pusėje.

Ką tai reiškia visuomenei?

Gyvenimo trukmės prognozės nėra vien tik statistika. Jos daro įtaką daugeliui gyvenimo sričių, tai nuo valstybinių sveikatos apsaugos sistemų planavimo iki individualių pensijų sprendimų. Žinojimas, kiek ilgai gali gyventi visuomenės nariai, padeda valstybėms paskirstyti resursus, o žmonėms planuoti ateitį.

Be abejo, individualus gyvenimo ilgis priklauso nuo daugybės veiksnių, tai fizinio aktyvumo, gyvenamosios vietos, socialinės padėties ir sveikatos priežiūros prieinamumo. Tačiau šis tyrimas rodo, kad makro lygmeniu įtaką darantys veiksniai lemia visos populiacijos tendencijas, o galimybės pasiekti šimtmečio gyvenimo vidurkį yra ribotos.

Mokslininkai sutaria, kad nors gyvenimo trukmė ir toliau ilgės, tokio neįtikėtino progreso, kokį patyrė XX amžiaus pradžioje, nebesulauksime. Jei norime dar labiau prailginti žmonių gyvenimą, reikės ieškoti naujų kelių, tai nuo genetikos tyrimų iki pažangesnių gydymo metodų. Tačiau bent artimiausioje ateityje realybė išlieka aiški, žmonijos ilgaamžiškumo rekordai augs, bet gerokai lėtesniu tempu.