Žirafos perrašys biologijos vadovėlius, mokslininkai patvirtino net keturias atskiras gyvūnų rūšis

Remiantis genetiniais, morfologiniais ir biogeografiniais duomenimis, Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga priėmė sprendimą, kuris privers perrašyti biologijos vadovėlius.

Mokslininkai patvirtino, kad žirafos sudaro ne vieną, o keturias atskiras rūšis. Toks suskirstymas užbaigia ilgus taksonominius ginčus ir tampa nauju standartu, kuris turės tiesioginę įtaką gyvūnų apsaugos planams visoje Afrikoje. Tai reiškia, kad nuo šiol kiekviena rūšis bus vertinama atskirai, atsižvelgiant į jos išskirtinius poreikius ir grėsmes.

Naujoji sistema leis kur kas tiksliau nustatyti rizikos lygius ir planuoti apsaugos priemones. Iki šiol sumažėjusi populiacija viename regione galėjo pasimesti bendrame skaičiavime, tačiau dabar kiekvienas atvejis bus nagrinėjamas atskirai. Tai ne tik mokslinė naujovė, bet ir praktinis įrankis, padėsiantis išsaugoti šias įspūdingas gyvūnų rūšis ateities kartoms.

Keturių rūšių atskyrimas

Anksčiau žirafos buvo laikomos viena rūšimi (Giraffa camelopardalis), turinčia devynis porūšius. Tačiau dabar patvirtintas naujas skirstymas į keturias atskiras rūšis, tai šiaurinę žirafą (Giraffa camelopardalis), tinklinę žirafą (Giraffa reticulata), masajinę žirafą (Giraffa tippelskirchi) ir pietinę žirafą (Giraffa giraffa). Kiekvienoje iš šių rūšių ir toliau pripažįstami atskiri porūšiai, pavyzdžiui, vakarinė (G. c. peralta), kordofaninė (G. c. antiquorum), nubijos (G. c. camelopardalis), pietų Afrikos (G. g. giraffa), Angolos (G. g. angolensis) bei Luangvos (G. t. thornicrofti).

Šis suskirstymas pagrįstas išsamiais tyrimais, kurie parodė, kad šių rūšių genetinės linijos išsiskyrė dar pleistoceno laikotarpiu ir nuo to laiko beveik nesimaišo. Be to, atliktos analizės atskleidė aiškius kaukolės skirtumus, ypač osikonų (žirafų ragelių) formoje ir snukio proporcijose. Taip pat nustatytos ryškios geografinio paplitimo ribos, kurias nulėmė tokios natūralios kliūtys kaip upės, ežerai ir kalnų grandinės.

Įrodymai ir nauji tyrimų metodai

Sprendimas priimtas remiantis trimis nepriklausomais duomenų šaltiniais. Genetiniai tyrimai parodė aiškias linijas tarp rūšių, morfologiniai palyginimai patvirtino anatominius skirtumus, o biogeografinės analizės atskleidė, kad natūralios kliūtys ilgą laiką ribojo gyventojų maišymąsi. Šių duomenų atitikimą užtikrino vadinamasis šviesoforo metodas, kurio žalia kategorija reiškia, kad rūšies atskyrimas yra patikimai pagrįstas.

Svarbus aspektas yra tai, kad kai kurie porūšiai išliko, tačiau dabar jie priskirti tiksliai apibrėžtoms rūšims. Toks požiūris leis kurti tikslesnius migracijos koridorius ir planuoti translokacijas, kad nebūtų maišomos skirtingos genetinės linijos.

Pasekmės gamtosaugai

Nauja klasifikacija turės didelį poveikį raudonosios knygos sąrašui, kuris nurodo nykstančias rūšis ir lemia apsaugos prioritetus. Kiekvienos rūšies populiacija bus vertinama atskirai, o tai padės greičiau reaguoti ten, kur grėsmės yra didžiausios. Pavyzdžiui, šiaurinės žirafos skaičius per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo beveik 70 proc., o šiandien jų liko vos apie 7000. Tuo tarpu pietinių žirafų populiacija dėl sėkmingų apsaugos programų padvigubėjo ir siekia daugiau nei 68 tūkst.

Toks kontrastas rodo, kodėl būtina vertinti kiekvieną rūšį atskirai. Vienos gyvena regionuose, kur kyla konfliktai ir plinta brakonieriavimas, kitos atgaivinamos perkėlimų ir reintrodukcijos programų dėka.

Naujosios kryptys

Tyrėjai pabrėžia, kad dabar būtina atnaujinti nacionalinius parkų valdymo planus, peržiūrėti migracijos kelius bei užtikrinti, kad būsimos apsaugos programos atitiktų naująją taksonomiją. Tai leis kurti tikslingas priemones: nuo paprastų sprendimų, pavyzdžiui, praėjimų tvorose, iki ilgalaikių projektų, užtikrinančių genetinės įvairovės išsaugojimą.

Mokslininkai sutaria, kad kuo tiksliau suprantame žirafų įvairovę, tuo geriau galime apsaugoti kiekvieną jų rūšį. Naujoji klasifikacija yra ne tik mokslo pažanga, bet ir praktinis įrankis, padėsiantis išsaugoti šiuos įspūdingus gyvūnus ateities kartoms.