Kita planeta išgelbėjo Žemę: mokslininkai išsiaiškino, kad be šios planetos mūsų pasaulis būtų išnykęs

Iš šio debesies susidarė visos planetos. Jupiteris pasirodė kaip pagrindinis šio proceso „vadovas“, tai jis sustabdė dalį medžiagos nuo įkritimo į Saulę ir taip leido Žemei bei kitoms mažesnėms planetoms atsirasti. Jupiteris elgėsi tarsi siena, kuri neleido dulkėms ir dujoms patekti į vidinę Saulės sistemos dalį. 

Tai padėjo išsaugoti pakankamai medžiagos, kad galėtų susiformuoti uolinės planetos, tokios kaip Žemė, Marsas ar Venera. Be šio „kosminio skydelio“ visa medžiaga būtų buvusi prarasta, o mūsų pasaulis galbūt niekada nebūtų atsiradęs. Ši atradimo idėja rodo, kad net milžiniška planeta, esanti šimtus milijonų kilometrų nuo mūsų, turėjo lemiamą įtaką tam, kad Žemėje atsirado gyvybė.

Kaip Jupiteris sukūrė tvarką chaose?

Ankstyvasis Saulės sistemos laikotarpis buvo labai audringas. Dujos ir dulkės sukosi aplink jauną Saulę, susidurdamos ir jungdamiesi į didesnius gabalus. Kai Jupiteris pradėjo greitai augti, jo galinga gravitacija pakeitė visos sistemos struktūrą.

Jis sukūrė spragas ir žiedus, tai tarsi „kosminius kamščius“, kurie neleido medžiagai laisvai judėti. Toje vietoje, kur medžiaga susitelkdavo, galėjo formuotis mažesni kūnai, būsimos planetos. Tokiu būdu Jupiteris suformavo ribas tarp išorinės ir vidinės Saulės sistemos.

Dvigubas pasaulis meteoritų pavidalu

Mokslininkai jau seniai pastebėjo, kad meteoritai skiriasi pagal savo cheminę sudėtį. Dabar paaiškėjo kodėl, tai Jupiteris sukūrė barjerą, kuris neleido skirtingoms medžiagoms maišytis. Medžiaga, esanti arčiau Saulės, liko kitokia nei ta, kuri buvo už Jupiterio orbitos.

Tai paaiškina, kodėl Žemės ir kitų uolinių planetų sudėtis skiriasi nuo to, kas aptinkama toliau Saulės sistemoje. Jupiteris tarsi padalijo kosminį diską į dvi zonas, ir tai nulėmė, iš kokių medžiagų gimė mūsų planeta.

Jupiteris, tai mūsų kosminis sargas

Jei Jupiteris nebūtų atsiradęs taip anksti, visa dulkių ir dujų masė būtų įsiurbta į Saulę. Žemė galbūt būtų likusi tik mažyčiu dulkių debesėliu. Jo galinga gravitacija sulėtino medžiagos judėjimą ir sudarė sąlygas, kad ji galėtų susitelkti toje vietoje, kur dabar sukasi mūsų planeta. 

Šiandien astronomai, naudodami didelius teleskopus, pavyzdžiui, „Atacama Array“ Čilėje, mato jaunas žvaigždes, apsuptas dulkių žiedais. Jie atrodo labai panašiai į tai, kas vyko prie mūsų Saulės prieš milijardus metų. Tai rodo, kad Jupiterio vaidmuo buvo ne atsitiktinis, tai jis tikrai buvo mūsų sistemos „dirigentas“. Be Jupiterio mūsų planeta galbūt niekada nebūtų turėjusi šanso atsirasti, o gyvybė išsivystyti.