Prisijunkite
Mūsų Mėnulis gali būti ne tik kosminė palydovė, bet ir paskutinė užuomina apie pasaulį, kuris egzistavo šalia Žemės – ir galiausiai su ja susiliejo. Naujasis tyrimas, paremtas unikalia Apollo misijų mėginių, Žemės uolienų ir meteorų analize, meta iššūkį senoms prielaidoms ir atskleidžia šokiruojančią versiją: Žemė kadaise turėjo kaimyninę planetą, kuri skriejo beveik tuo pačiu orbitos taku, o jos susidūrimas su mūsų planeta galėjo būti esminė priežastis, kodėl šiandien turime Mėnulį. Ši istorija – tai ne tik pasakojimas apie milžinišką kosminę tragediją, bet ir apie planetų formavimosi chaosą, kuriame gimė mūsų saulės sistema.
Daugiau nei pusę amžiaus mokslininkai rėmėsi klasikine teorija, kad Mėnulis susiformavo po milžiniško smūgio, kai į jaunąją Žemę atsitrenkė Marsui dydžiu prilygstanti planeta, vadinama Theia. Smūgio jėga išmetė į kosmosą didžiulius Žemės mantijos kiekius, kurie suformavo įkaitusios nuolaužos diską. Iš jo vėliau ir gimė Mėnulis. Tačiau didysis klausimas visada buvo tas pats – kas buvo Theia ir iš kur ji atskriejo?
Naujausias tyrimas, paskelbtas žurnale Science lapkričio 20 d., pateikia stulbinamai aiškų atsakymą: Theia nebuvo tolimas įsibrovėlis iš išorinių planetų regiono. Ji greičiausiai augo visai čia pat – vidinėje Saulės sistemoje, gal netgi arčiau Saulės nei pati Žemė. Tai reiškia, kad abi planetos formavosi iš labai panašių „statybinių blokų“ ir buvo kaimynės nuo pat pradžių.
Geologas Timo Hopp iš Max Planck Saulės sistemos tyrimų instituto pabrėžia: „Theia ir prožemė kilo iš tos pačios vidinės Saulės sistemos zonos. Tai nekeičia planetų formavimosi teorijos, bet ją sustiprina.“
Prieš 4,5 milijardo metų jaunąją Saulės sistemą galima buvo palyginti su kosminiu boulingu: šimtai Mėnulio ar Marso dydžio kūnų blaškėsi erdvėje, susidurdami, susiliedami ir keisdami orbitas. Jupiterio gravitacija sukeldavo dar didesnį chaosą, išmesdama mažesnius kūnus į kitas trajektorijas. Šiame pavojingame žaidimų lauke formavosi ir Žemė, ir Theia.
Theia buvo viena iš daugelio planetinių embrionų, tačiau būtent jos kelionė baigėsi lemtingu susidūrimu. Kodėl šis incidentas toks svarbus? Todėl, kad jis paliko chemines žymes Žemės mantijoje – žymes, kurių ten neturėtų būti, jei jos būtų susiformavusios su pačia planeta. Geologai tyrė molibdeno, geležies ir cirkonio izotopus, kurie gali atskleisti, kurioje Saulės sistemos vietoje susidarė medžiaga. Ir būtent šie izotopai parodė, kad Žemė gavo papildomų elementų jau po to, kai jos branduolys susiformavo.
Vadinasi, tie elementai – Theia palikimas.
Tyrėjai išanalizavo šešis Apollo 12 ir 17 mėninius mėginius bei penkiolika Žemės uolienų, tarp jų – Kilauea ugnikalnio lavą iš Havajų. Taip pat buvo tiriami Antarktidoje rasti meteoritai. Lyginant izotopų santykius šiuose mėginiuose su žinomų meteoritų tipais, paaiškėjo aiškus dėsningumas: tiek Mėnulis, tiek Žemė turi labai panašų cheminį „parašą“, tačiau jų sudėtyje esama komponento, kurio nėra jokiuose žinomuose meteorituose.
Tai vadinamasis „neatrastas vidinės Saulės sistemos rezervuaras“ – senovinė medžiaga, kuri greičiausiai formavosi itin arti Saulės, bet nepateko į mum žinomų kūnų sudėtį. Ji galėjo būti suformuota taip anksti ir taip arti, kad ją tiesiog sugėrė Merkurijus, Venera, Žemė ir Theia, o likusi dalis niekada netapo laisvai skriejančiais meteoritais.
Hopp priduria: „Tai gali būti tik mūsų turimų mėginių ribotumas. Ateityje, jei kada nors turėsime mėginių iš Veneros ar Merkurijaus, jie gali atskleisti daug daugiau.“
Vienas didžiausių mokslinių galvosūkių visada buvo tas, kad Mėnulis ir Žemė yra beveik identiški cheminiu požiūriu. Tai atrodė neįtikėtina, jei Mėnulio medžiaga būtų kilusi iš visiškai skirtingos planetos. Tačiau naujasis tyrimas patvirtina, kad Theia buvo mūsų planetos „sesė“, susiformavusi iš tų pačių dulkių ir dujų. Todėl ir jų sudėtis – beveik tokia pati.
Vis dėlto didžiausias klausimas išlieka: kaip tokio gigantinio susidūrimo metu abi planetos taip gerai susimaišė, jog jų cheminiai skirtumai tapo beveik neatskiriami? Tai mokslo problema, kuriai spręsti reikės naujų modelių ir galbūt net ateities kosminių misijų.
Mokslininkai įsitikinę – iššifruoti šį galutinį etapas yra būtina, jei norime pilnai suprasti Mėnulio ir Žemės gimimą.
Naujosios išvados pakeičia ne tik mūsų požiūrį į Mėnulį, bet ir priverčia iš naujo įvertinti, kaip galėjo formuotis kitos planetų sistemos visatoje. Jei dvi planetos gali egzistuoti beveik identiškoje orbitoje ir galiausiai susidurti, tai reiškia, kad tokie kosminiai susiliejimai yra daug dažnesni, nei manėme. O tai, savo ruožtu, turi milžinišką reikšmę egzoplanetų tyrimams, planetų klimato evoliucijai ir net gyvybės atsiradimo galimybei kitur.
Be to, Mėnulis iki šiol reguliuoja Žemės ašies stabilumą, sukuria potvynius ir atoslūgius, ir tiesiogine prasme palaiko mūsų planetos klimatą. Kitaip tariant, be Theia – mūsų čia nebūtų.
Ši istorija apie seniai išnykusią kaimynę nėra tik romantiška kosminė drama. Tai pasakojimas apie tai, kas padarė Žemę tokia, kokią ją šiandien pažįstame. Ir kol mokslininkai narplioja paskutines detalės, vienas faktas aiškus: Mėnulis yra tyli liudininkė pasaulio, kurio nebėra, bet kurio pėdsakai tebeegzistuoja kiekvieną naktį, pakėlus akis į dangų.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.