NASA turi neįtikėtinai ambicingų planų: viską keičiantis sprendimas, Mėnulis tampa geopolitinės kovos lauku

Tai žingsnis, galintis ne tik pakeisti kosminių tyrimų kryptį, bet ir nulemti geopolitinę kovą dėl įtakos kosmose. Šis projektas nėra vien mokslinė vizija. Tai ir technologinis, ir politinis iššūkis, kuriame JAV ir Kinija tampa pagrindiniais konkurentais. 

NASA siekia užsitikrinti pranašumą prieš Kiniją, kuri taip pat planuoja didelius pasiekimus 2030 metais, tarp jų ir pirmojo taikonauto išsiuntimą į Mėnulį. Tad šis laikotarpis gali tapti naujomis kosmoso lenktynėmis, primenančiomis Šaltojo karo laikus.

Svarbiausias klausimas, kurį bando išspręsti NASA, yra energijos tiekimas. Mėnulis, kaip ir Marsas, negali nuolat pasikliauti Saulės šviesa. Saulės baterijos yra lengvos ir nebrangios, tačiau keturiolika Žemės parų trunkančios mėnulio naktys paverčia jas beveik bevertėmis. 

Branduolinis reaktorius būtų stabilus energijos šaltinis, galintis išlaikyti bazes, palaikyti gyvybę, vykdyti gamybą ir leisti kolonijai iš tikrųjų egzistuoti, o ne būti tik maketu.

Pietų poliaus svarba

NASA jau seniai domisi Mėnulio pietiniu poliumi. Nuo devintojo dešimtmečio žinoma, kad giliausiuose krateriuose, kurių niekada nepasiekia saulės spinduliai, slypi vandens ledo atsargos. Pietų polius yra laikomas perspektyviausia vieta bazių statybai, nes ledą galima paversti geriamu vandeniu, deguonimi bei vandeniliu. 

Tai būtini elementai, be kurių ilgalaikis buvimas Mėnulyje būtų neįmanomas. Vis dėlto iki šiol neturime tikslaus šių išteklių žemėlapio. Orbitiniai duomenys yra nepakankami, o jų interpretacijos kelia abejonių be tiesioginių tyrimų vietoje. 

Būtent todėl NASA parengė misiją „VIPER“. Tai specialusis mėnuleigis, kuris bus nuleistas ant paviršiaus ir patikrins, ar iš orbitos matomos ledo sankaupos iš tiesų yra tinkamos naudojimui. Tik taip bus galima tiksliai nuspręsti, kur statyti reaktorių ir bazę.

Regolito pavojai

Kitas didelis iššūkis, tai Mėnulio regolitą sudarantis aštrus ir smulkus dulkių sluoksnis. Nusileidžiant lėktuvams ar erdvėlaiviams, šios dalelės gali pakilti į orą ir veikti kaip šratai, žalojantys viską aplinkui. Istorinis pavyzdys yra „Apollo 12“ misija 1969 metais, kai nusileidus vos už kelių šimtų metrų nuo ankstesnės zondo „Surveyor 3“ vietos, dulkių srovė apgadino jo paviršių.

Šiandieniniai lėktuvai ir nusileidimo moduliai yra daug didesni, todėl rizika dar labiau padidėja. NASA turi ieškoti būdų, kaip apsaugoti tiek reaktorių, tiek bazes. Viena iš idėjų, tai reaktorių statyti už natūralių barjerų, tokių kaip kalvos ar dideli rieduliai, arba pakankamai nutolusiose vietose. 

Ateityje planuojama panaudoti patį regolito sluoksnį, kuris, lydomas lazeriais ar mikrobangomis, galėtų tapti statybine medžiaga kietiems nusileidimo takams ir apsauginiams įrenginiams.

Geopolitika ir ilgalaikės perspektyvos

Branduolinio reaktoriaus pastatymas Mėnulyje nėra vien technologinis projektas. Tai taip pat geopolitinės galios demonstracija. Valstybė, pirma sukūrusi stabilų energetinį ir technologinį pagrindą Mėnulyje, įgis reikšmingą pranašumą prieš konkurentus. 

Tai reiškia, kad NASA žengia į naują lenktynių etapą, kuriame sprendžiama ne tik dėl mokslo, bet ir dėl įtakos ateities kosmoso ekonomikoje.

Šis žingsnis kelia daug klausimų. Kas valdys išteklius? Kokias taisykles nustatys pasaulio galybės? Kokios bus ribos tarp mokslo ir politikos? Tai klausimai, į kuriuos atsakymų dar neturime. Tačiau akivaizdu, kad Mėnulis taps poligonu, kuriame išbandomi nauji technologiniai sprendimai ir kuriame formuojasi nauja kosmoso politika.

Jeigu branduolinis reaktorius pasiteisins Mėnulyje, tai taps atspirties tašku ateities misijoms į Marsą. Ten Saulės energija dar mažiau patikima, o naktis trunka dar ilgiau. Stabilus energijos šaltinis, gebėjimas statyti iš vietinių medžiagų ir išteklių naudojimas galėtų atverti kelią ilgalaikėms kolonijoms Raudonojoje planetoje. NASA projektas Mėnulyje yra ne tik iššūkis, bet ir repeticija daug didesnei misijai.

Ambicinga misija

NASA planas iki 2030 metų pastatyti branduolinį reaktorių Mėnulyje yra ambicingas ir daugiasluoksnis projektas. Jis apima technologinius iššūkius, pavojus, susijusius su Mėnulio aplinka, geopolitinę konkurenciją ir tolimesnius tikslus, siekiant žmogaus kolonizacijos kosmose.

Be tokio stabilaus energijos šaltinio, bazės Mėnulyje išliktų tik gražios idėjos, tačiau reaktoriaus atsiradimas gali paversti jas realybe. Tai projektas, kuris gali nulemti ne tik kosmoso tyrimų ateitį, bet ir naujas žmonijos galimybes už Žemės ribų.