Prisijunkite
Itin perdirbtas maistas šiandien yra pasaulio virtuvėse, lentynose, mokyklose ir net ligoninėse. Jis pakeičia tradicinius produktus ir įpročius, kurie dešimtmečius buvo sveikos mitybos pagrindas. Naujausias, trijų išskirtinių mokslinių publikacijų rinkinys, išspausdintas prestižiniame žurnale „The Lancet“, atskleidžia neraminantį vaizdą: jei valstybės nesiims ryžtingų veiksmų, itin perdirbtų produktų banga toliau griaus žmonių sveikatą, ekonomiką ir net kultūrą. Ši problema jau dabar yra tokia rimta, kad ekspertai ragina skubiai imtis pasaulinio masto veiksmų.
Plati maisto pramonė itin perdirbtus produktus kuria iš pramoninių ingredientų ir kosmetinių priedų – dažiklių, kvapų, saldiklių, tekstūrą keičiančių medžiagų. Tokie produktai beveik neturi neapdorotų, natūralių sudedamųjų dalių. Į šią kategoriją patenka gazuoti gėrimai, bulvių traškučiai, daugelis pusryčių dribsnių ir kiti kasdien matomi gaminiai.
Svarbu tai, kad ši problema nesusiveda vien į perteklinį cukraus, druskos ar riebalų vartojimą. Klinikiniai tyrimai rodo kur kas platesnį poveikį. Suaugusieji, propaguojantys mitybą, kurioje vyrauja itin perdirbtas maistas, suvartoja 500–800 kalorijų daugiau per dieną, greičiau priauga svorio ir riebalinės masės. Net jei tokios mitybos maistinių medžiagų santykiai visiškai atitinka neperdirbtą racioną, rezultatai skiriasi drastiškai. Minkšta tekstūra, didesnis kaloringumas ir intensyvus skonis skatina valgyti daugiau, greičiau ir nekontroliuojamai.
Mokslininkai pabrėžia, kad nors tyrimų dar reikėtų, surinkti duomenys yra pakankamai įtikinami, kad pasaulio visuomenės sveikatos institucijos imtųsi plataus masto atsako. Kaip rodo pastarųjų dešimtmečių tendencijos, itin perdirbtų produktų vartojimas sparčiai auga visose šalyse – nuo besivystančių regionų iki Europos, įskaitant ir Lietuvą.
Tyrime pateikiama aiški rekomendacijų sistema, kuria valstybės galėtų vadovautis, siekdamos sumažinti itin perdirbtų produktų dominavimą mityboje. Išskiriami keturi svarbiausi veiksmų keliai.
Pirmasis – pačios produktų sudėties sprendimai. Reformuliacija, kai cukrus pakeičiamas saldikliais, o riebalai – priedais, suteikiančiais panašią tekstūrą, neišsprendžia tikrosios problemos. Ekspertai siūlo įvesti ribas tam tikriems priedams ir taikyti vadinamuosius „itin perdirbto maisto žymeklius“, tokius kaip dažikliai, kvapikliai, saldikliai ar pernelyg dideli cukraus bei riebalų kiekiai, kad būtų aiškiai identifikuoti produktai, kuriuos reikia reguliuoti.
Antrasis kelias – maisto aplinkos pokyčiai. Tyrimai rodo, kad privalomi perspėjantys ženklai ant pakuočių veiksmingai keičia vartotojų elgesį ir mažina probleminių produktų pirkimą. Ekspertai taip pat siūlo griežtinti vaikų apsaugą, ypač internete; apmokestinti saldžius gėrimus bent 20 procentų ir dalį pajamų skirti vaisių, daržovių bei natūraliai gaminamo maisto subsidijoms mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Dar svarbiau – pašalinti itin perdirbtą maistą iš mokyklų, ligoninių ir kitų viešųjų įstaigų, apriboti tokių produktų kiekį prekybos centruose ir riboti jų prieinamumą prie mokyklų.
Trečiasis aspektas – korporacijų galios mažinimas. Šios įmonės valdo milžiniškus tiekimo, rinkodaros ir lobizmo tinklus, kurie lemia rinkos tendencijas ir formuoja viešąją nuomonę. Ekspertai siūlo taikyti reguliavimą, ribojantį įmonių pardavimų dalį, tenkančią itin perdirbtam maistui, stiprinti konkurencijos politiką ir apriboti monopolinę galią. Taip pat svarstomos mokesčių reformos, kurios sumažintų pernelyg dideles korporacijų galimybes daryti įtaką.
Ketvirtasis kelias – žemės ūkio subsidijų ir tiekimo grandinių pertvarka. Šiuo metu didelė dalis subsidijų skiriama monokultūroms – kukurūzams, sojai, cukrui – kurie yra itin perdirbto maisto pagrindas. Vietoj to siūloma finansinius resursus nukreipti į šviežių produktų augintojus, mažinti plastiko taršą, riboti vandens išteklių švaistymą ir suderinti maisto sistemos reguliavimą su visuomenės sveikatos tikslais. Visi šie sprendimai veiktų tik derinant juos tarpusavyje – vienos priemonės neužteks.
Trečiajame tyrimo straipsnyje analizuojama, kaip itin perdirbto maisto pramonė tapo tokia galinga ir kaip sukurti veiksmingą atsvarą. Atsakymas aiškus: tai pelningiausias maisto sektoriaus verslo modelis, leidžiantis įmonėms gauti milžiniškus finansinius resursus, kuriuos jos investuoja į reklamas, lobizmą, gamyklų plėtrą ir globalių rinkų užkariavimą.
2024 m. didžiausios maisto įmonės reklamai išleido tiek, kad ši suma daug kartų viršijo net visą Pasaulio sveikatos organizacijos metinį biudžetą. Tokia finansinė galia leidžia įmonėms stabdyti reguliacijas, paveikti mokslinius tyrimus ir formuoti visuomenės debatus. Šios korporacijos naudoja tokias pačias strategijas kaip tabako ar naftos pramonės gigantai – nuo lobizmo iki teisminių procesų ir savireguliacijos.
Todėl tyrimo autoriai ragina kurti globalų atsaką: apmokestinti itin perdirbto maisto gamybą, įvesti plastikų perdirbimą kaip privalomą įmonėms, stiprinti paramą sveiko maisto gamintojams ir šeimoms. Taip pat būtina išvalyti politinį ir mokslinį procesą nuo interesų konflikto – aiškiai apibrėžti taisykles, riboti pramonės dalyvavimą politikoje.
Šios rekomendacijos atskleidžia vieną paprastą tiesą: be nuoseklių veiksmų itin perdirbto maisto dominavimas tik stiprės, o tai jau šiandien žaloja visuomenės sveikatą, ekonomiką ir aplinką. Lietuva taip pat nėra išimtis – vietos prekybos centruose lentynos vis labiau užpildytos tokio tipo produktais, o reklamos apimtys nuolat auga.
Nepaisant sudėtingumo, sprendimai egzistuoja. Klausimas tik vienas: ar pasaulis pasirengęs pagaliau imtis veiksmų?
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.