Rezultatai prilygsta šaltam dušui: mokslininkai sužinojo, kuri Žemės pusė vėsta žymiai greičiau

Žemės gelmės yra skystos, įkaitusios iki itin aukštos temperatūros ir nuolat juda. Šis judėjimas sukuria gravitacinį bei magnetinį lauką, kuris padeda išlaikyti atmosferą prie planetos paviršiaus. Tačiau, nepaisant vidaus karščio, planeta pamažu vėsta ir per labai ilgą laikotarpį gali tapti panaši į Marsą, tai šaltą ir be gyvybės

Oslo universiteto mokslininkai nustatė, kad viena Žemės pusė šilumą praranda žymiai greičiau nei kita. Tam jie pasitelkė kompiuterinius modelius, apimančius net 400 milijonų metų laikotarpį. Tyrėjai skaičiavo, kaip kiekviena pusrutulio dalis pagal žemynų masę buvo izoliuota nuo vidaus šilumos.

Buvo sujungti duomenys apie šilumos srautą iš Žemės gelmių per plutos sluoksnį ir apie žemynų judėjimą per milijonus metų. Rezultatai parodė, kad teritorijos, kurias dengia dideli žemynai, šilumą išlaiko geriau, o atviro vandenyno sritys ją praranda greičiau

Kur prarandama daugiausia šilumos

Mokslininkai pabrėžia, kad Žemės vėsimo procesą daugiausia lemia šilumos praradimas per vandenynų plutos sluoksnį. Jis yra plonesnis nei kontinentinė dalis, be to, nuolat vyksta tektoniniai procesai, tai naujas dugnas formuojasi iš magmos vandenynų plėtimosi vietose, o senas grimzta po žemynų pakraščiais ir tirpsta. 

Šiems procesams įvertinti Žemė buvo padalinta į Ramiojo vandenyno ir Afrikos pusrutulius, o visa jos pluta suskirstyta į smulkią geografinių koordinačių tinklelį. Įvertinus dugno amžių, žemynų padėtį bei kitus veiksnius per 400 milijonų metų laikotarpį, paaiškėjo, kad Ramiojo vandenyno pusė neteko šilumos gerokai greičiau

Vandens įtaka Žemės vėsimui

Vandenyno dugnas yra ne tik plonesnis, bet ir uždengtas milžinišku kiekiu šalto vandens, kuris veikia kaip papildomas šilumos „ištraukėjas“. Ankstesni tyrimai šiuo klausimu apėmė trumpesnį, tai apie 230 milijonų metų laikotarpį, o naujasis modelis beveik dvigubai jį praplėtė, siekdamas laikus dar prieš dinozaurų atsiradimą. 

Tuo metu žemynai buvo susitelkę į superžemynus, tokius kaip Pangėja, kuri pradėjo skilti maždaug prieš 200 milijonų metų, formuodama dabartinį žemynų išsidėstymą. Tyrimas parodė, kad nors Ramiojo vandenyno pusė per milijonus metų atvėso daugiau kaip 50 laipsnių Celsijaus labiau nei Afrikos pusė, tektoninės plokštės toje zonoje judėjo greičiau. 

Tai leidžia manyti, kad tolimoje praeityje ši Žemės pusė galėjo būti padengta sausuma, o tai būtų leidę ilgiau išlaikyti šilumą. Dabartinis žemynų išsidėstymas, kai Europa, Azija ir Afrika užima didžiąją vieno pusrutulio dalį, o Ramiojo vandenyno pusėje vyrauja vanduo, sukuria nesimetrišką vėsimo procesą

Šis tyrimas parodo, kad Žemės vėsimo tempą lemia ne tik jos vidiniai procesai, bet ir paviršiaus struktūra bei žemynų ir vandenynų pasiskirstymas. Ramiojo vandenyno pusėje vykstantys spartesni šilumos nuostoliai rodo, jog planetos klimato ir geologiniai pokyčiai glaudžiai susiję su tektoninių plokščių judėjimu ir istoriniu žemynų išsidėstymu. Mokslininkų atradimai padeda geriau suprasti ilgalaikę Žemės evoliuciją ir leidžia numatyti, kaip mūsų planeta keisis ateityje