Romos legionierius žudė visai ne mūšiai: tyrimas atskleidė šokiruojančią tiesą apie jų ligas

Be utėlėtų tunikų ir nuolat bėgančių nosių, Romos kariuomenė, kaip rodo naujas tyrimas, greičiausiai susidurdavo ir su lėtinėmis žarnyno infekcijomis, sukeliančiomis viduriavimą, pilvo dieglius ir pykinimą. Tai nustatyta bendrame archeologiniame tyrime, kurį atliko Kembridžo ir Oksfordo universitetų mokslininkai.

„Nors romėnai žinojo apie žarnyno kirmėles, jų gydytojai galėjo padaryti labai nedaug, kad išvalytų organizmą nuo šių parazitų ar padėtų viduriuojantiems ligoniams, todėl simptomai dažnai užsitęsdavo ir sunkėdavo“, – aiškina Marissa Ledger, McMaster universiteto Kanadoje archeologė, kuri vadovavo šiam tyrimui baigdama daktaro studijas Kembridže.

„Tokios lėtinės infekcijos tikriausiai silpnino karius ir mažino jų tinkamumą tarnybai. Vien helmintai gali sukelti pykinimą, spazminius pilvo skausmus ir viduriavimą.“

Tyrėjai išanalizavo kiek mažiau nei 60 kanalizacijos nuosėdų mėginių, kuriuose buvo senovinių išmatų ir kitos į forto ir gretimų gyvenviečių kanalus patekusius nešvarumus primenančios medžiagos. Mėginiai datuojami III a. po Kr. Dauguma šių organinių likučių pateko iš forto latrinos kanalizacijos, kuri nuotekas nunešdavo į šiauriau esantį upelį.

Ankstesni archeologiniai kasinėjimai šioje vietovėje atskleidė gausybę organinių radinių, kuriuos išsaugojo vandeniu prisotintas Vindolandos dirvožemis. Čia rasta daugiau kaip 5 000 odinių batų, medinė falo formos figūrėlė ir per 1 700 plonų medinių lentelių su rašalu darytais užrašais – jos liudija kasdienį forto gyvenimą.

Kasdienybė šiame kariniame forposte sukosi aplink Hadriano sienos apsaugą. Siena, pastatyta II a. pradžioje po Kr., buvo gynybinė linija, einanti iš rytų į vakarus – nuo Šiaurės jūros iki Airijos jūros.

Siekdama palengvinti karių gyvenimą šioje Romos ir Britanijos pasienio zonoje, kariuomenė čia įrengė pirtis, tualetus ir geriamojo vandens tiekimą. Tačiau net ir turint tokias patogias struktūras, kariai vis tiek masiškai sirgo žarnyno infekcijomis – buvo aptikta apvaliųjų kirmėlių, plaukagalvių ir, tikėtina, Giardia – mikroskopinio vienaląsčio gyvūno, sukeliančio stiprų viduriavimą.

Šis pastarasis patogenas tyrėjams itin įdomus, nors kadaise kariams jis buvo tikra pražūtis, nes tai – pirmasis Giardia duodenalis atvejis, užfiksuotas Romos Britanijoje.

Nepaisant Vindolandoje veikusių pirčių komplekso ir kitų iš pažiūros pažangių higienos įrenginių, protrūkiai kilo dėl prastų sanitarinių įpročių. Ypač reikšmingas buvo išmatų patekimas į maistą ir vandenį bei jų likučiai ant kareivių rankų. Taip parazitai lengvai plito po visą fortą ir per ilgą laiką – apvaliųjų kirmėlių ir plaukagalvių kiaušinėlių aptikta ir iš fortifikacijos, statytos dar 85 m. po Kr., nuosėdų.

Dėl to infekuoti asmenys sunkiai sirgdavo nuo dehidratacijos, kurią sukeldavo savaitėmis trunkantis lėtinis viduriavimas. Tai pasireikšdavo stipriu nuovargiu ir svorio kritimu. Tokios sąlygos sudarė palankią terpę kitoms pavojingoms žarnyno infekcijoms ir sukeldavo Salmonella bei Shigella protrūkius.

Rašytiniai šaltiniai ir archeologiniai radiniai atskleidžia ir daugybę kitų Romos laikų infekcijų. Vienu atveju nurodoma, kad net dešimt karių buvo pripažinti netinkamais tarnybai dėl konjunktyvito (akių junginės uždegimo), kuris gali išsivystyti, kai akys užsiteršia fekalijomis užkrėstais pirštais.

Įdomu tai, kad Vindolandoje nustatytas parazitų spektras buvo labai panašus į užfiksuotą kituose Romos kariniuose objektuose Austrijoje, Nyderlanduose ir Škotijoje. Viena iš priežasčių gali būti skurdesnis ir labiau į kiaulieną orientuotas karių racionas, apie kurį žinoma iš išlikusių tekstų.

Priešingai, miestuose – tokiuose kaip Londonas ar Jorkas – aptinkama gerokai įvairesnių parazitų rūšių, įskaitant ir žuvų bei mėsos kaspinuočių.

Taigi, nors šiandien dažnai romantizuojama romėnų higiena, realybė buvo gerokai purvinesnė ir fekalijomis labiau užkrėsta, nei daug kas įsivaizduoja. Be to, beveik prieš 2 000 metų Vindolanda buvo šiauriausias Romos imperijos pasienio forpostas, o pasienio gyvenvietės paprastai susidurdavo su didžiausiais iššūkiais. Šie sunkumai buvo dar labiau paaštrinti tuo, kad dalies gynėjų žarnyne galėjo vinguriuoti net iki 30 centimetrų (12 colių) ilgio apvaliosios kirmėlės.