Šis reiškinys gąsdina net mokslininkus: dvi juodosios skylės keičia mūsų supratimą apie laiką ir erdvę

Atsakymas į klausimą, ar juodosios skylės gali sudaryti poras, atėjo tiesiai iš kosmoso gelmių ir iš daugiau kaip šimtmečio senumo astronominių archyvų. Šis unikalus dangaus reiškinys aptiktas kvazare „OJ287“, esančiame maždaug už penkių milijardų šviesmečių nuo Žemės. 

Kvazarai, tai itin šviesūs galaktikų branduoliai, kurių energiją skleidžia dujų ir dulkių srautus ryjantys supermasyvūs juodieji dariniai. Jau seniai buvo spėjama, kad „OJ287“ centre slypi ne viena, o dvi juodosios skylės. 

Didesnioji jų yra stacionari, o mažesnioji ją apskrieja kas dvylika metų, sukeldama ryškumo pokyčius, kuriuos dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastebėjo astronomas Aimas Sillanpė iš Turku universiteto Suomijoje.

Šie pasikartojantys žybsniai tapo keturiasdešimties metų trukmės tyrimų ir hipotezių pagrindu. Tik dabar, pasitelkus moderniausius radioteleskopus ir palydovinius duomenis, pagaliau pavyko užfiksuoti dvi juodąsias skyles viename kadre.

Nuo atsitiktinės fotografijos iki mokslo triumfo

„OJ287“ istorija prasidėjo XIX amžiuje, kai šis objektas netyčia pateko į stiklines fotografines plokšteles, skirtas kitiems dangaus kūnams stebėti. Tuo metu niekas net neįsivaizdavo, kad egzistuoja tokie reiškiniai kaip juodosios skylės, tai atrodė kaip fantazija. 

Tik po šimto metų mokslininkas Aimas Sillanpė nustatė, kad kvazaro šviesumas keičiasi cikliškai, ir pasiūlė teoriją apie dvigubą juodųjų skylių sistemą. Po dešimtmečius trukusių tyrimų iš viso pasaulio mokslininkų, pagaliau buvo gautas neabejotinas įrodymas. 

Tarptautinė komanda, vadovaujama Maurio Valtoneno iš Turku universiteto, paskelbė atradimą mokslo žurnale „The Astrophysical Journal“, užbaigdama dešimtmečius trukusias paieškas.

Technologinis proveržis iš pusės kelio į Mėnulį

Lemtingas vaizdas buvo gautas naudojant „RadioAstron“ sistemą, tai orbitinį radioteleskopą, skriejusį orbita, kurios atstumas siekė beveik pusę kelio iki Mėnulio. Tokia stebėjimo bazė leido pasiekti nepaprastą raišką ir pirmą kartą aiškiai atskirti du radiacijos šaltinius kvazaro centre.

Pačių juodųjų skylių pamatyti neįmanoma, tai jas išduoda tik įkaitusi materija, kuri įkaista iki milijardų laipsnių ir spinduliuoja galingą energiją. Būtent šie spinduliuojantys srautai, vadinami džetais, tapo pagrindiniu įrodymu, kad dvi juodosios skylės iš tiesų egzistuoja.

„Šuns uodegos“ efektas, tai naujas kosminis reiškinys

Mokslininkai pastebėjo neįprastą reiškinį, tai mažesnioji juodoji skylė, judėdama elipsine orbita aplink didesniąją, išmeta spiralės formos dalelių srautą. Šis srautas vingiuoja erdvėje, primindamas judančią šuns uodegą. 

Toks „kosminis šokis“ leidžia stebėti, kaip gravitacijos jėgos realiai veikia erdvės ir laiko struktūrą, o tai suteikia galimybę dar kartą patikrinti Alberto Einšteino bendrosios reliatyvumo teoriją. 

Per artimiausius metus mokslininkai planuoja stebėti, kaip šis dangaus duetas keičiasi ir kaip elgiasi „uodegos“ formos džetas. Šis atradimas ne tik paaiškina, kaip auga galaktikos ir formuojasi gravitacinės bangos, bet ir tampa nauju žvilgsniu į tai, kaip Visata vystosi savo pačiose tamsiausiose, paslaptingiausiose vietose. Juodosios skylės „OJ287“ dabar laikomos natūraliu laboratoriniu modeliu, padedančiu žmonijai geriau suprasti kosmoso esmę.