Lūžis, kuris pakeitė pasaulį: paaiškėjo, kas iš tiesų pavertė laukinius arklius žmonių pagalbininkais

Šiame kelyje įvyko labai svarbi genetinė transformacija, kuri nulėmė, jog arkliai iš laukinių ir sunkiai valdomų tapo klusniais žmonių sąjungininkais. Nors Kazachstanas dar neseniai didžiavosi galėjęs būti pirmąja vieta, kurioje žmonės prijaukino arklius prieš penkis tūkstančius metų, mokslininkai sutaria, kad istorija yra sudėtingesnė. 

Šiandien jau žinome, jog ne tiek vieta, kiek genetiniai pokyčiai lėmė, kad arkliai galėjo tapti patikimais žmonių pagalbininkais. Tyrimai, atlikti tarptautinių mokslininkų komandos, parodė, kad prijaukinimas buvo procesas, vykęs tiek per elgesio, tiek per fizinius pokyčius. 

Tai buvo didžiulis lūžis, nes be šių genetinių transformacijų žmogaus civilizacija būtų atrodžiusi visai kitaip.

Arklių prijaukinimo pradžia

Priešistoriniai arkliai kilę iš Šiaurės Amerikos, tačiau laikui bėgant jie iš šio kontinento išnyko. Tik XV amžiuje, kai europiečiai atgabeno arklius į Ameriką, vietiniams gyventojams jie tapo visiška naujove ir iš esmės pakeitė jų gyvenimo būdą. Vis dėlto prijaukinimas prasidėjo daug anksčiau, Azijoje.

Kazachstanas ilgą laiką buvo laikomas tikėtina arklių prijaukinimo vieta, bet mokslininkai rado įrodymų, kad šaknys gali slypėti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Kaukaze. Archeologiniai radiniai iš Botajų kultūros Kazachstane ar kitų vietovių ne visada patvirtino aiškius prijaukinimo įrodymus.

Šiuolaikinė genetika suteikė naują atsakymą. Kinijos, Prancūzijos ir Šveicarijos tyrėjai išanalizavo šimtus genomo žymeklių ir nustatė, kad apie penkis tūkstančius metų prieš mūsų erą arkliai pradėjo rodyti pirmuosius prijaukinimo požymius. Tai buvo vadinamoji „genetinė vartų“ fazė, kai gyvūnai tapo ramesni ir lengviau valdomi.

Genetiniai pokyčiai

Mokslininkai aptiko teigiamo atrankos ženklų gene „ZFPM1“, kuris atsirado maždaug prieš penkis tūkstančius metų. Būtent šis pokytis lėmė, kad arkliai tapo mažiau baikštūs ir imlūs žmogaus valdymui. Tai buvo vienas iš pirmųjų žingsnių link visiško prijaukinimo.

Kitas svarbus genotipas yra „GSDMC“. Jis susijęs su arklių kūno sandara, stuburo struktūra, judesių koordinacija ir raumenų jėga. Būtent čia įvyko didžiausi genetiniai pokyčiai, leidę arklio kūnui prisitaikyti prie naujų sąlygų. 

Stiprėjantys raumenys ir atsparesnis stuburas suteikė galimybę ne tik tempti krovinius, bet ir nešioti raitelius. Tai buvo revoliucija, leidusi arklį paversti universaliu pagalbininku.

Svarbu pabrėžti, kad ramus temperamentas pasireiškė anksčiau nei fiziniai pokyčiai. Tik tada, kai arkliai jau buvo pakankamai klusnūs, jų kūnas pamažu prisitaikė prie žmogaus poreikių. Tai rodo, jog prijaukinimo procesas buvo dvilypis, tai pirmiausia psichologinis, o tik vėliau biologinis.

Arklių vaidmuo civilizacijoje

Be šių genetinių transformacijų žmonijos istorija būtų kitokia. Arkliai tapo pagrindine transporto priemone, revoliucionavo žemdirbystę ir suteikė pranašumą mūšio lauke. Europoje, Azijoje ir vėliau Amerikoje jie buvo ne tik jėgos simbolis, bet ir tikras civilizacijos variklis.

Pavyzdys iš Amerikos parodė, kaip arkliai gali pakeisti visuomenę. Kai europiečiai atgabeno juos į Naująjį pasaulį, vietiniai gyventojai greitai perėmė jų naudojimą. Tai suteikė mobilumo, pakeitė medžioklės bei karo taktiką ir visiškai transformavo kasdienį gyvenimą.

Lėti pokyčiai

Arklių prijaukinimas buvo ne tik kultūrinis ar socialinis procesas. Tai buvo genetinė revoliucija, pakeitusi patį gyvūno prigimtį. Genetiniai pokyčiai lėmė, kad laukinis ir neramus gyvūnas tapo patikimu žmogaus sąjungininku.

Šiandien žinome, kad pirmiausia pasikeitė temperamentas, leidęs arklį prijaukinti, o vėliau sekė fiziniai pokyčiai, pritaikę jo kūną darbui su žmogumi. Be šių transformacijų istorija būtų buvusi visiškai kitokia. Arkliai tapo tiltu tarp laukinės gamtos ir civilizacijos, o jų genetinė kelionė iki šiol yra viena iš svarbiausių žmonijos raidos istorijų dalių.