Mokslininkai pribloškė visą pasaulį: atskleidė, kas iš tikrųjų statė milžiniškas Velykų salos „moai“

„Moai“ statulos yra milžiniškos, kai kurios siekia iki 20 metrų aukščio ir sveria apie 80 tonų. Todėl daug metų atrodė logiška, kad reikėjo vieno vadovo, kuris viską planavo ir įsakė žmonėms dirbti. Nauji tyrimai rodo, kad statulas kūrė ne viena valdžia, o daug atskirų bendruomenių.

Svarbiausi atradimai buvo paskelbti mokslo žurnale „PLOS One“. Tyrimui vadovavo profesorius Carl Philipp Lipo ir jo komanda iš Binghamtono universiteto. Jie nusprendė atidžiai ištirti Rano Raraku karjerą, kur buvo iškaltos dauguma „moai“.

Kas rasta Rano Raraku karjere?

Mokslininkai dronais padarė apie 11 tūkst. nuotraukų ir iš jų sukūrė labai tikslų 3D modelį. Modelis parodė 426 statulas skirtingose gamybos stadijose ir 341 griovį, iškirstą uoloje. Taip pat aptikta 133 vietos, iš kur statulos jau buvo išgabentos.

Be to, rasti penki tvirtinimo taškai, padėję statulas nuleisti kraterio šlaitu. Tai leidžia suprasti, kaip praktiškai vyko darbas, o ne tik spėlioti. Svarbiausia, nematyti vieno bendro plano, tarsi viską būtų valdęs vienas centras.

Kaip buvo organizuotas darbas?

Karjero analizė parodė, kad ten veikė apie 30 atskirų darbo zonų. Kiekviena zona dirbo savarankiškai, turėjo savo įrankius, darbo būdus ir net savitą skulptūrų stilių. Statulos buvo kuriamos vietoje ir nebuvo perduodamos kitoms grupėms užbaigti.

Tai reiškia, kad „moai“ greičiausiai kūrė skirtingi šeimų ar klanų sambūriai. Jie galėjo varžytis, kas padarys įspūdingesnę statulą, bet tuo pačiu gyveno greta ir bendradarbiavo. Profesorius Lipo pabrėžia, kad darbas vyko iš pačių žmonių noro, o ne dėl įsakymų ar bausmių.

Kodėl tai svarbu salos istorijai?

Karjere liko ir nebaigta statula „Te Tokanga“, kuri būtų buvusi apie 21 metro aukščio ir svėrusi maždaug 270 tonų. Tokios statulos jau buvo per sunkios realiam transportui, todėl greičiausiai buvo kuriamos dėl garbės ir simbolinės reikšmės. Tai dar labiau rodo, kad klanai konkuravo tarpusavyje, o ne vykdė vieno valdovo planą.

Nauji atradimai keičia ir pasakojimą apie tariamą Rapa Nui žlugimą. Anksčiau buvo tikima, kad salą pražudė vadų prievarta statyti statulas, dėl ko žmonės išnaikino miškus ir badavo. Jei nebuvo vienos viską valdančios viršūnės, tokia „katastrofos“ istorija tampa daug mažiau įtikinama.