Tylus miestelis slepė didžiulę paslaptį: mokslininkai rado priešistorinių krokodilų veisimosi vietą

Nedideli lukštų fragmentai rasti Kvynslando pietryčiuose, Murgo miestelyje, paprastoje molio duobėje vietinio ūkininko kieme. Atrodė, kad tai eilinė vieta, tačiau po moliu slėpėsi viena seniausių fosilijų sankaupų šalyje.

Tyrėjai šioje vietovėje kasinėja dešimtmečius ir vis atranda netikėtumų. Naujausias radinys parodė, kad senovėje čia gyveno visai kitokie krokodilai. Lukštai tapo reta užuomina apie jų kasdienį gyvenimą.

Seniausi lukštai ir jų šeimininkai

Tarptautinė mokslininkų grupė, kurioje dalyvavo ir „UNSW Sydney“, nustatė, kad šie fragmentai yra seniausi Australijoje krokodilų kiaušinių lukštai. Jie pavadinti „Wakkaoolithus godthelpi“. Tai tiesioginis įrodymas, kad jie priklausė mekosuchinams.

Mekosuchinai dominavo vidaus pelkėse prieš maždaug penkiasdešimt penkis milijonus metų. Dabartiniai gėlavandeniai ir sūriavandeniai Australijos krokodilai atsirado daug vėliau. Todėl šie lukštai papildo istoriją apie seniai išnykusią krokodilų liniją.

Keisti krokodilai iš miškų

Skirtingai nei šiuolaikiniai krokodilai, mekosuchinai užėmė neįprastas ekologines nišas. Kai kurie buvo ne tik vandens gyventojai, bet ir sausumos medžiotojai miškuose. Tokią mintį patvirtino jaunesnės fosilijos, rastos „Riversleigh“ vietovėje.

Mokslininkai spėja, kad dalis rūšių užaugdavo iki penkių metrų. Kiti galėjo būti pusiau mediniai plėšrūnai, slėpęsi šakose ir šokę ant grobio iš viršaus. Tai piešia labai kitokį senovinių krokodilų paveikslą.

Kiaušinių lukštai kaip laiko kapsulė

Kiaušinių lukštai paleontologijoje dažnai nuvertinami, tačiau jie saugo smulkią struktūrą ir cheminius signalus. Iš jų galima spręsti, kas dėjo kiaušinius, kur buvo lizdai ir kaip vyko veisimosi procesas. Todėl net mažos nuotrupos tampa svarbia informacija.

Murgo lukštai buvo tiriami optiniais ir elektroniniais mikroskopais. Jų ypatybės rodo, kad krokodilai kiaušinius dėdavo ežero pakrantėse, o dauginimosi strategijas keitė pagal aplinkos pokyčius. Tai leidžia pažvelgti į jų prisitaikymą per laiką.

Senovinis ežeras ir didelė istorija

Tyrėjai mano, kad mekosuchinai pamažu prarado savo buveines, nes plėtėsi sausi regionai. Galiausiai jie buvo stumiami į mažėjančius vandens telkinius, kur susidūrė su naujomis rūšimis ir mažėjančiu grobiu. Murgo ežerą tuo metu supo vešlus miškas.

Šiame miške gyveno ankstyviausi žinomi giedantys paukščiai, pirmosios Australijos varlės, gyvatės ir smulkūs žinduoliai, turėję ryšių su Pietų Amerika. Kasinėjimai čia vyksta nuo aštuoniasdešimt trečiųjų ir jau parodė, kad net po tiek metų žemė dar slepia daug paslapčių.

Fosilijos ir šiandienos gamtosauga

Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atradimai naudingi ne tik praeičiai suprasti. Fosilijos gali padėti numatyti, kaip rūšys reaguoja į klimato kaitą. Pavyzdžiu tampa „Burramys Project“, kuriuo siekiama išsaugoti kalninį nykštukinį oposumą.

Jo protėviai milijonus metų gyveno žemumų miškuose, todėl iš fosilijų gimė idėja saugioms naujoms buveinėms. Šiandien ši rūšis ten sėkmingai veisiasi, patvirtindama, kad praeities ženklai gali padėti kurti ateities sprendimus.