Atskleidžiamas tikrasis Kremliaus planas: atskleidė, kas laukia buvusių sovietinių respublikų

Šios temos analizę pateikia Ukrainos žurnalistas Vitalijus Portnikovas, pabrėždamas svarbius istorinius aspektus ir atskleisdamas gilesnį priežasčių kontekstą.

Vėl pradėta kalbėti apie tai, kad Kremlius buvo apgautas dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai, kaip teigiama, Vakarų lyderiai esą žadėjo Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui, o vėliau ir Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui, jog NATO nesiplės į rytus. Nors tokie pažadai oficialiai niekada nebuvo patvirtinti dokumentais, šis naratyvas nuolat kartojamas – ne tik pačioje Rusijoje, bet ir kai kuriuose Jungtinių Amerikos Valstijų bei Europos Sąjungos sluoksniuose.

Visai neseniai apie tai diskutuota net su amerikiečių profesoriumi, kuris, ekrane rodydamas mokslinę monografiją, atkakliai tvirtino šios tezės tikrumą.

V. Portnikovas akcentuoja, kad devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje niekas rimtai nekalbėjo apie NATO plėtrą. To priežastis buvo akivaizdi – dar egzistavo Varšuvos sutarties organizacija ir pati Sovietų Sąjunga. Tuo metu nebuvo net įsivaizduojama, kad „socialistinė stovykla“ Europoje gali taip greitai subyrėti.

Tai vėliau pripažino ir Michailas Gorbačiovas, pažymėjęs, kad derybų dėl NATO plėtros jis nesvarstė būtent todėl, kad tikėjo Varšuvos pakto ilgaamžiškumu. Jei paktas nesugrius – koks pagrindas svarstyti apie Aljanso plėtrą?

Pasak V. Portnikovas, kalbos apie tariamą Gorbačiovo apgaulę dažniausiai susijusios su Vokietijos susivienijimo procesu. Tuo metu išties buvo baiminamasi Sovietų Sąjungos reakcijos, tačiau oficialių pažadų dėl NATO ateities nebuvo.

Todėl NATO plėtros klausimas tapo aktualus tik Jelcino laikotarpiu, kai keitėsi Rusijos ir Vakarų santykiai.

V. Portnikovas pabrėžia, kad būtent tuomet Rusijos pozicija prieš NATO plėtrą ėmė stebinti Vakarų lyderius. Jei Rusija siekia tapti civilizuoto pasaulio dalimi, kodėl jai turėtų kelti grėsmę gynybinis Aljansas, vienijantis demokratines šalis?

Rusijos vadovybės pasisakymai prieš NATO plėtrą, anot žurnalisto, buvo skirti vidaus auditorijai. Jelcinas ir jo aplinka bandė įtikti tiems rinkėjams, kurie troško grįžimo į „didžiosios imperijos“ laikus. Nepamirškime, kad 1996 metais komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas vos nepelnė pergalės prezidento rinkimuose – daugelis mano, kad rinkimų rezultatai buvo iškraipyti, kad Jelcinas liktų valdžioje.

Ukrainos žurnalistas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią detalę: Rusijos valdžiai svarbiausia ne buvusių socialistinių šalių, o buvusių sovietinių respublikų statusas.

Dar 1997 metais NATO viršūnių susitikime Madride, kai buvo priimtas sprendimas plėsti Aljansą, Rusija atsiuntė vicepremjerą Valerijų Serovą, atsakingą už santykius su Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Šis faktas rodo, kad Maskvai labiau rūpėjo ne Vidurio Europos šalys, o Ukraina.

Leonido Kučmos pasirašyta Chartija dėl ypatingos partnerystės su NATO kėlė Maskvai kur kas daugiau nerimo nei Lenkijos, Čekijos ar Vengrijos priėmimas į Aljansą.

Vitalijus Portnikovas pabrėžia, kad nuo 1991 metų Maskvoje buvo laikomasi idėjos: buvusios Sovietų Sąjungos respublikos, galbūt išskyrus Baltijos valstybes, turi tik laikiną suverenitetą. Tikėtasi, kad laikui bėgant šios šalys vėl bus sugrąžintos į Rusijos įtakos zoną.

Todėl tikra Kremliaus problema nėra NATO plėtra – tikrasis Maskvos tikslas buvo ir tebėra buvusių sovietinių teritorijų sugrąžinimas. Ir jei kuri nors iš jų taptų NATO nare, šis planas taptų neįgyvendinamas.

Ukrainos žurnalistas tvirtina, kad būtent šis noras atkurti „senojo imperinio pasaulio“ tvarką ir yra pagrindinė priežastis, kodėl Kremlius reikalauja, kad Ukrainai ir kitoms buvusioms sovietinėms respublikoms būtų užkirstas kelias į Aljansą.

Todėl, anot V. Portnikovo, ne NATO apgavo Rusiją, o pati Rusija sistemingai apgaudinėja pasaulį, nesąžiningai slėpdama savo tikruosius ketinimus.

Jeigu Ukraina ir kitos buvusios sovietinės respublikos nebus priimtos į NATO ar negaus tvirtų saugumo garantijų, nauji karai posovietinėje erdvėje taps neišvengiami.

Ir tai privalo suprasti visi, kurie šiandien mąsto apie tariamus kompromisus su agresoriumi.