Politologas rėžė atvirai apie Putino baimę: tai taptų didžiausiu jo košmaru, mato kaip didesnę grėsmę nei NATO

Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas, anot politologo Oleho Posternako, geriau jau renkasi nuolatinę karo įtampą nei tūkstančius karių, grįžtančių į šalį be baimės prieš valdžią. Nors dalis Vakarų komentatorių mano, kad Putino režimą iš vidaus gali sudrebinti nepatenkinti oligarchai ar aukšto rango pareigūnai, O. Posternakas šią idėją atmeta.

Jis pažymi, kad Kremliuje nėra rimtos opozicijos ar sisteminės skilimo grėsmės. Net jei fone vyksta vidaus intrigų, kaip, pavyzdžiui, viešai aptartas konfliktas tarp Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo ir su Putinu siejamo oligarcho Suleimano Kerimovo, tai dažniausiai lieka vidinių klanų susidūrimais be rimtesnių pasekmių režimui.

Kova Kremliuje šiuo metu vyksta ne dėl politinio kurso keitimo, o dėl artumo pačiam V. Putinui. O tai, anot politologo, tik parodo, kaip stipriai valdžia yra personalizuota, ir kiek mažai tikėtina, kad kas nors iš vidaus norėtų jį nuversti.

Kariuomenė – tikra grėsmė režimui

Vis dėlto viena jėga, kuri iš tiesų kelia realią grėsmę Kremliui, yra pati Rusijos kariuomenė. Ir čia Posternakas pateikia gana logišką paaiškinimą, karo metu kariuomenė yra kontroliuojama, mobilizuota, veikia pagal įsakymus. 

Tačiau jei įsivyrautų taika – šimtai tūkstančių vyrų, išmokytų naudotis ginklais, patyrusių frontą, atsidurtų civiliniame gyvenime. Ir tai jau būtų žmonės be baimės, nebetikintys režimo galia ar mitais apie šlovę.

Toks scenarijus V. Putinui yra košmariškas. Tai reikštų, kad Kremliui reikėtų susidurti su vidine nevaldomų jėgų grėsme, žmonėmis, kurie jau buvo sistemos dalis, bet sugrįžta jau kitokie.

Prigožino sukilimas – aliarmo signalas

Kaip perspėjantis ženklas Putino režimui tapo Jevgenijaus Prigožino vadovaujamas samdinių „Wagner“ maištas. Posternakas pažymi, kad tai buvo ne tik simbolinis, bet ir realus įrodymas, kaip lengvai ginkluoti žmonės gali išeiti iš sistemos kontrolės. 

Maištas, nors ir greitai nuslopintas, paliko randų tiek Putino autoritetui, tiek pačios kariuomenės lojalumo suvokimui.

Po šio incidento buvo skubiai atlikti vadovybės pokyčiai – pavyzdžiui, Sausumos pajėgų vadovu paskirtas generolas, kuris išgarsėjo žiaurumu per Mariupolio puolimą. 

Toks pasirinkimas, pasak Posternako, rodo ne pasitikėjimą, o baimę. Putinas suprato, kad kontrolę reikia atstatyti stipriu spaudimu iš vidaus, ypač kariuomenės sluoksnyje.

Ar Putinas bijo taikos?

Galiausiai klausimas, kurį kelia vis daugiau stebėtojų, ar tikrai Putinas nori taikos? O gal vis dėlto jam naudingesnė karo būsena, kuri ne tik suvienija elitą, bet ir neleidžia kariuomenei paskęsti kasdienybės rutinoje, kurioje gali gimti maištas?

Politologo įžvalgos sufleruoja, kad Putino režimas, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo stabilus, slepia įtrūkimus. Ir tie įtrūkimai nesusiję nei su sankcijomis, nei su Vakarais. 

Didžiausia problema yra tai, kas gali nutikti Rusijoje tada, kai nebeliks karo. Kai iš fronto grįš šimtai tūkstančių vyrų, ginkluotų, su patirtimi, ir, svarbiausia, be iliuzijų.