Mokslininkai suglumę: milžiniška studija sugriauna mitus apie protarpinį badavimą

Užkandžių reklamos nuolat kartoja mintį, kad „kai esi alkanas, nesi savimi“, taip stiprindamos plačiai paplitusį įsitikinimą, jog norint išlaikyti aštrų protą būtina nuolat užkąsti.

Ši žinutė giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje. Dažnai girdime, kad nuolatinis „kūno degalų papildymas“ yra raktas į budrumą ir efektyvumą.

Tačiau pastarąjį dešimtmetį laiko apribotas valgymas ir protarpinis badavimas tapo ypač populiariomis sveikatingumo praktikomis. Milijonai žmonių jas taiko dėl ilgalaikės naudos – svorio valdymo, geresnės medžiagų apykaitos ir bendros sveikatos.

Tai kelia svarbų klausimą: ar galime gauti badavimo teikiamą naudą sveikatai nesumažindami savo protinių gebėjimų? Norėdami atsakyti į šį klausimą, atlikome iki šiol išsamiausią apžvalgą, kaip badavimas veikia kognityvinę (pažintinę) veiklą.

Kam apskritai badauti?

Badavimas nėra vien tik madinga dietos tendencija. Jis remiasi per tūkstantmečius susiformavusia biologine sistema, kuri padėjo žmonėms išgyventi maisto stygiaus laikotarpiais.

Valgant reguliariai, pagrindinis smegenų energijos šaltinis yra gliukozė, kuri organizme kaupiama glikogeno pavidalu. Tačiau maždaug po 12 valandų be maisto glikogeno atsargos ima sekti.

Tuomet organizmas atlieka savotišką „metabolinį perjungimą“: pradeda skaidyti riebalus į ketoninius kūnus (pavyzdžiui, acetoacetatą ir beta-hidroksisviesto rūgštį), kurie tampa alternatyviu energijos šaltiniu.

Šis metabolinis lankstumas, kadaise buvęs būtina sąlyga mūsų protėvių išlikimui, šiandien siejamas su daugybe sveikatai palankių poveikių.

Viena perspektyviausių badavimo naudų siejama su tuo, kaip jis keičia organizmo vidinius procesus. Pavyzdžiui, badavimas aktyvina autofagiją – tarsi ląstelių „valymo įgulą“, kuri pašalina pažeistus komponentus ir juos perdirba. Manoma, kad šis procesas padeda lėtinti senėjimą ir palaikyti geresnę ląstelių sveikatą.

Be to, badavimas gerina jautrumą insulinui, todėl organizmas efektyviau reguliuoja cukraus kiekį kraujyje ir sumažėja tokių ligų kaip II tipo cukrinis diabetas rizika.

Dar daugiau – badavimo sukelti metaboliniai pokyčiai, atrodo, suteikia platesnę apsaugą, mažindami lėtinių ligų, dažnai siejamų su persivalgymu, tikimybę.

Ką parodė duomenys?

Šios fiziologinės naudos daro badavimą patrauklų. Vis dėlto daugelis dvejoja, nes baiminasi, kad nevalgant suprastės jų protinė veikla ir darbingumas.

Norėdami tai išsiaiškinti, atlikome metaanalizę – daugelio tyrimų apibendrinimą, kuriame nagrinėjome visus eksperimentinius darbus, lyginusius žmonių kognityvinę veiklą badavimo ir pavalgymo sąlygomis.

Mūsų paieška atskleidė 63 mokslinius straipsnius, kuriuose buvo aprašyti 71 nepriklausomas tyrimas. Iš viso juose dalyvavo 3 484 asmenys, kurių kognityviniai gebėjimai vertinti pagal 222 skirtingas užduotis. Šie tyrimai apėmė beveik septynis dešimtmečius – nuo 1958 iki 2025 metų.

Apibendrinus duomenis išvada buvo aiški: tarp sveikų suaugusių žmonių, badaujančių ir sočiai pavalgusių, kognityvinės veiklos skirtumų iš esmės nebuvo.

Žmonės atliko dėmesio, atminties ir vadinamųjų vykdomųjų funkcijų (planavimo, sprendimų priėmimo, kontrolės) užduotis taip pat gerai, nepriklausomai nuo to, ar buvo neseniai valgę, ar ne.

Kada badavimas vis dėlto turi reikšmės?

Vis dėlto mūsų analizė atskleidė tris svarbius veiksnius, nuo kurių priklauso, kaip badavimas gali paveikti protinę veiklą.

Pirmiausia – amžius. Suaugusiųjų protinė veikla badavimo metu nemažėjo. Tačiau vaikų ir paauglių rezultatai, praleidus valgymus, prastėjo.

Atrodo, kad besivystančios smegenys yra jautresnės energijos svyravimams. Tai sustiprina seniai žinomą rekomendaciją: vaikai į mokyklą turėtų eiti pavalgę, kad galėtų geriau mokytis.

Svarbus ir badavimo trukmės bei dienos laiko derinys. Nustatėme, kad ilgesni bado periodai buvo susiję su mažesniu skirtumu tarp badavusių ir pavalgusiųjų rezultatų. Tai tikėtina susiję su perėjimu prie ketonų kaip alternatyvaus energijos šaltinio, kai glikogeno atsargos išsenka – taip smegenys vėl gauna stabilų energijos tiekimą.

Vis dėlto pastebėta, kad badaujančių žmonių rezultatai buvo prastesni, kai testai buvo atliekami vėliau dieną. Tai leidžia manyti, kad badavimas gali sustiprinti natūralius cirkadinių ritmų nulemtus energijos ir budrumo svyravimus.

Reikšmę turėjo ir užduočių pobūdis. Kai kognityvinės užduotys buvo neutralios – pavyzdžiui, susijusios su simboliais ar figūromis, – badavę dalyviai pasirodė taip pat gerai arba net šiek tiek geriau.

Tačiau kai užduotyse buvo maisto užuominų, badavusių dalyvių rezultatai prastėjo. Alkis nesukelia visuotinės „protų miglos“, tačiau jis padidina blaškymąsi, kai šalia atsiranda su maistu susijusių dirgiklių.

Ką tai reiškia jums?

Daugumai sveikų suaugusiųjų šie rezultatai turėtų būti raminantys: galite išbandyti protarpinį badavimą ar kitus badavimo protokolus pernelyg nesibaimindami, kad smarkiai suprastės jūsų protinė veikla ar darbingumas.

Vis dėlto badavimas tikrai nėra vienodai tinkamas visiems. Ypač atsargiai reikėtų vertinti jo taikymą vaikams ir paaugliams – jų smegenys vis dar vystosi, o tyrimai rodo, kad reguliarūs valgiai jiems padeda geriausiai atlikti kognityvines užduotis.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie savo dienos ritmą ir veiklos pobūdį. Jei jūsų darbas reikalauja maksimalaus budrumo vėlyvą popietę ar vakarą, arba jei dažnai susiduriate su viliojančiais maisto dirgikliais, badavimas gali pasirodyti sunkiau išlaikomas ir labiau varginantis.

Be to, tam tikroms žmonių grupėms – pavyzdžiui, sergantiems lėtinėmis ligomis, turintiems specifinių mitybos poreikių, nėščiosioms ar žindančioms – badavimas gali būti netinkamas be individualios sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos.

Galiausiai badavimą verta vertinti ne kaip universalią taisyklę, o kaip asmeninį įrankį. Jo nauda ir sunkumai kiekvienam žmogui atrodys skirtingai ir priklausys nuo amžiaus, sveikatos būklės, gyvenimo būdo ir kasdienės veiklos pobūdžio.