Vis daugiau jaunų žmonių suserga artroze, ar tai reiškia skausmą visam likusiam gyvenimui?

Viena jų, aistringa maratono bėgikė, dar būdama trisdešimt kelių metų sulaukė antros stadijos kelio sąnario artrozės diagnozės. Apie santykinai jaunystėje prasidėjusį osteoartritą atvirai kalba ir keli žinomi vieši asmenys, tarp jų – Robbie Williamsas, Tigeris Woodsas ir Andy Murray.

Osteoartritas dažnai laikomas neišvengiamu senėjimo palydovu, tačiau iš tikrųjų jis gali smarkiai pabloginti gyvenimo kokybę bet kuriame amžiuje. Liga kasdienius veiksmus – vaikščiojimą, laipiojimą laiptais ar sportą – paverčia skausmingu iššūkiu.

Pasaulyje su osteoartritu gyvena daugiau kaip 600 milijonų žmonių, o ligos rizikos veiksniai yra labai įvairūs. Tai nutukimas, senėjimas, medžiagų apykaitos sutrikimai, lėtinis uždegimas, buvusios sąnarių traumos ir ilgalaikė pasikartojanti mechaninė apkrova.

Jaunesniems žmonėms osteoartritas gali būti ypač skaudus smūgis. Sąnarių skausmas ir sustingimas riboja fizinį aktyvumą būtent tuo laikotarpiu, kai darbas, vaikų priežiūra ir šeimos gyvenimas reikalauja daugiausia jėgų.

Ši liga gali paveikti psichikos sveikatą, apriboti karjeros pasirinkimus, sumažinti galimybes išlikti fiziškai aktyviam, o tai savo ruožtu didina kitų lėtinių ligų riziką. Skirtingai nei vyresni pacientai, jauni žmonės dažnai susiduria su perspektyva dešimtmečiais valdyti simptomus ir kartoti įvairius gydymo kursus.

Kas vyksta sąnariuose sergant osteoartritu?

Osteoartritas išsivysto tada, kai palaipsniui suyra lygi sąnarį dengianti kremzlė. Sveika kremzlė veikia kaip amortizatorius – leidžia kaulams laisvai ir sklandžiai slysti vieniems virš kitų.

Kremzlei dyla, sąnarys praranda apsaugą. Kaulų paviršiai ima liestis ir trintis, todėl atsiranda skausmas, sustingimas ir būdingas „trinties“, „trūkšėjimo“ ar „girgždėjimo“ pojūtis, kurį daugelis iš pradžių priima su humoru, kol diskomfortas tampa nebeignoruojamas.

Osteoartritas neišsivysto per naktį. Dažniausiai tai yra metų, o neretai ir dešimtmečių trukmės procesas. Ankstyvi simptomai būna subtilūs ir lengvai nurašomi smulkmenoms: nestiprus kelio skausmas po aktyvumo, sustingimas, kuris praeina pajudėjus, ar diskomfortas, kuris tai atsiranda, tai išnyksta. Daug žmonių delsia kreiptis į gydytoją tol, kol skausmas tampa nuolatinis ir sąnario pažeidimas jau yra pažengęs.

Dabartinis gydymas: simptomų valdymas, o ne išgydymas

Šiuo metu osteoartrito gydymas daugiausia orientuotas į simptomų valdymą, o ne pačios ligos atsukimą atgal. Dažniausiai taikoma kineziterapija, skausmą malšinantys vaistai ir įvairios injekcijos į sąnarį.

Viena iš galimų procedūrų – trombocitais praturtintos plazmos (PRP) injekcijos. Tai iš paties paciento kraujo išskirta koncentruota dalis, kurioje gausu augimo faktorių; manoma, kad jie skatina audinių atsikūrimą. Taip pat tiriamos trombocitų kilmės pūslelių (mažyčių, biologiškai aktyvių dalelių) injekcijos, kurios perneša signalines molekules ir dalyvauja uždegimo bei gijimo procesuose.

Vis dėlto dauguma duomenų apie pūslelių pagrindu kuriamus metodus kol kas gauti tiriant gyvūnus, ypač žiurkių modelius, todėl tokios terapijos dar nėra rutiniškai taikomos žmonėms. Kitas plačiau naudojamas metodas – hialurono rūgšties suleidimas į sąnarį. Tai natūraliai sąnario skystyje esanti, gelį primenanti medžiaga, padedanti sutepti sąnarį ir amortizuoti apkrovas.

Šių gydymo būdų tikslas – sumažinti skausmą ir pagerinti judrumą, bet ne atkurti jau pažeistą kremzlę. Kai kuriems pacientams jie suteikia trumpalaikį ar vidutinės trukmės palengvėjimą. Tačiau galiausiai, esant stipriai sąnario destrukcijai, vienintelė reali išeitis dažnai lieka visiška sąnario endoprotezavimo operacija.

Todėl vis dažniau keliama esminė problema: kas būtų, jei osteoartritą pavyktų aptikti daug anksčiau – dar prieš prasidedant stipriam skausmui ir negrįžtamiems sąnarių pažeidimams?

Ankstyva prevencija ir intervencija turi didelį potencialą sumažinti skausmą, išsaugoti judrumą ir reikšmingai sumažinti sveikatos priežiūros išlaidas. Didžiausias iššūkis – kaip ligą atpažinti pakankamai anksti.

Ankstyva diagnostika ir „cheminiai pirštų atspaudai“

Čia į pagalbą ateina naujos kartos diagnostinės technologijos. Kiekviena cheminė medžiaga organizme turi unikalią molekulinę struktūrą, kuri, ištyrus ją specialiais metodais, sukuria savitą raštą – vadinamąjį „spektro piršto atspaudą“.

Šis piršto atspaudas atspindi tiriamo mėginio (pavyzdžiui, kraujo serumo) cheminę sudėtį. Sergant osteoartritu, organizme vyksta subtilūs uždegimo, medžiagų apykaitos ir audinių irimo pokyčiai, kurie keičia šį cheminį profilį.

Vienas iš būdų šiems pokyčiams tirti – vadinamoji atenuotos visiškos atspindėtosios Furjė transformacijos infraraudonosios spektroskopijos (ATR-FTIR) technika. Nors pavadinimas skamba sudėtingai, esmė gana paprasta.

Mažas kraujo mėginys apšviečiamas infraraudonąja šviesa, o tai, kaip ši šviesa sugeriama, leidžia spręsti apie mėginyje esančias molekules. Baltymų, lipidų ir kitų biomolekulių sudėties pokyčiai palieka matomus „pėdsakus“, kuriuos mokslininkai bando panaudoti kaip galimus ankstyvus osteoartrito žymenis.

Kol kas tokie metodai taikomi daugiausia moksliniuose tyrimuose ir dar nėra kasdienės klinikinės praktikos dalis. Vis dėlto jau dabar jie yra labai svarbūs, nes ateityje gali leisti daug anksčiau įvertinti osteoartrito riziką ir pradėti taikyti tikslines, sąnarius saugančias priemones tuo metu, kai jos dar gali būti efektyviausios.

Derindami šiuos metodus su kompiuterine analize, tyrėjai gali atpažinti sudėtingus cheminių pokyčių derinius, susijusius su liga. Praktikoje tai reiškia, kad lyginami pacientų, sergančių ir nesergančių osteoartritu, kraujo mėginiai, o skirtumai, plika akimi nematomi, tampa aiškiai identifikuojami.

Panašūs principai taikomi ir kitose laboratorinėse technologijose – įvairiose spektroskopijos rūšyse bei molekulinės biologijos tyrimuose. Visos šios kryptys siekia nustatyti biocheminius žymenis, rodančius ankstyvus sąnarių ligos požymius.

Galimybė pakeisti ligos eigą

Ankstyvas osteoartrito nustatymas ateityje gali iš pagrindų pakeisti, kaip ši liga valdoma. Rizikos veiksnių ir pirmųjų požymių atpažinimas dar iki ryškių simptomų leistų žmonėms anksčiau imtis veiksmų: laikytis tikslinės mankštos programų, reguliuoti kūno svorį, saugoti sąnarius nuo traumų ir taikyti individualizuotas gydymo strategijas.

Osteoartritas neturi būti nuosprendis dešimtmečiams skausmo ir apriboto judėjimo. Perkėlus dėmesį nuo vėlyvos stadijos gydymo prie ankstyvo nustatymo ir prevencijos, būtų galima reikšmingai pakeisti šios ligos eigą ir pagerinti milijonų žmonių gyvenimo kokybę visame pasaulyje.