Mutuojantys parazitai pasiekė Europą: ekspertai perspėja dėl naujos tropinės ligos

Šistosomozę sukelia parazitinės kirmėlės, kurios gali ilgai išlikti nepastebėtos ir palaipsniui sukelti sunkius vidaus organų pažeidimus. Negydoma liga siejama su kepenų, plaučių, šlapimo takų pažeidimais ir net vaisingumo sutrikimais.

Ilgą laiką ši liga buvo laikoma tik tropikų ir subtropikų regionų problema. Tačiau naujos parazitų mutacijos ir hibridinės formos verčia mokslininkus kalbėti apie augančią globalią grėsmę.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiandien gydymo nuo šistosomozės reikia apie 250 milijonų žmonių 78 pasaulio šalyse. Tai viena labiausiai paplitusių, bet kartu ir labiausiai nuvertinamų parazitinių ligų.

Šistosomozė plinta per kontaktą su užkrėstu gėlu vandeniu. Ligą platina tam tikros gėlavandenių sraigių rūšys, kurių organizme vystosi parazitų lervos.

Šios lervos geba prasiskverbti į žmogaus organizmą net per nepažeistą odą. Jos išskiria fermentus, kurie suardo odos apsauginį barjerą ir leidžia parazitams patekti į kraujotaką.

Patekusios į organizmą, lervos subręsta ir virsta suaugusiais kirminais, kurie įsikuria kraujagyslėse. Patelės kasdien išskiria tūkstančius kiaušinėlių, dalis kurių nepasišalina iš organizmo.

Šie kiaušinėliai įstringa kepenų, plaučių, mažojo dubens ir kitų organų audiniuose. Imuninė sistema, bandydama juos sunaikinti, sukelia lėtinį uždegimą ir audinių randėjimą.

Liga dažnai ilgus metus nesukelia aiškių simptomų, todėl užsikrėtęs žmogus gali nežinoti apie infekciją. Tuo metu organizme jau vyksta tylūs, bet progresuojantys pažeidimai.

Mokslininkus ypač neramina tai, kad skirtingų šistosomų rūšių parazitai pradėjo kryžmintis tarpusavyje. Kai kuriuose regionuose aptinkamos hibridinės formos, galinčios užkrėsti tiek žmones, tiek gyvūnus.

Tokie hibridai gali būti atsparesni įprastiniam gydymui, todėl standartiniai vaistai tampa mažiau veiksmingi. Be to, liga tampa sunkiau suvaldoma, nes gali nuolat plisti iš gyvūnų rezervuarų.

Tyrimai rodo, kad kai kuriuose regionuose apie 7 procentus nustatytų parazitų jau sudaro hibridinės formos. Manoma, kad realus šio reiškinio mastas gali būti gerokai didesnis.

Ypač pavojinga šistosomozės forma pažeidžia urogenitalinę sistemą. Tokiu atveju parazitai sukelia lėtinius skausmus, nevaisingumą ir ženkliai padidina riziką užsikrėsti ŽIV.

Taip pat nustatytas ryšys tarp urogenitalinės šistosomozės ir tam tikrų onkologinių susirgimų. Moterims regionuose, kur vaisingumas lemia socialinį statusą, ši liga tampa ne tik medicinine, bet ir gilia asmenine tragedija.

Situaciją apsunkina tai, kad simptomai dažnai klaidingai palaikomi lytiškai plintančiomis infekcijomis. Dėl to vėluoja tiksli diagnozė ir tinkamas gydymas.

Nors pagrindiniai šistosomozės židiniai išlieka Afrikoje, atvejų nustatyta ir Azijoje, taip pat pietinėje Europoje. Tai kelia vis didesnį susirūpinimą visuomenės sveikatos specialistams.

Ligos plitimui palankias sąlygas kuria klimato kaita, leidžianti sraigėms įsitvirtinti naujuose vandens telkiniuose. Prie rizikos prisideda ir turizmas, kai žmonės maudosi natūraliuose vandens telkiniuose nežinodami apie galimą pavojų.

Migracija taip pat didina riziką, nes infekcija gali būti atvežta iš endeminių regionų ir palaipsniui įsitvirtinti naujose vietovėse. Dėl to šistosomozė vis dažniau vadinama tyliai plintančia grėsme.

Nuo 2006 metų, įgyvendinus masinio gydymo programas, šistosomozės paplitimas pasaulyje sumažėjo apie 60 procentų. Tai rodo, kad liga gali būti kontroliuojama taikant nuoseklias priemones.

Tačiau pažangą stabdo finansavimo mažėjimas ir augantis mutavusių parazitų skaičius. Per pastaruosius penkerius metus lėšos kovai su parazitinėmis ligomis sumažėjo daugiau nei 40 procentų.

Mokslininkai pabrėžia, kad būtina stiprinti stebėseną, užtikrinti savalaikį gydymą ir nuolatinį profilaktikos programų finansavimą. Priešingu atveju hibridiniai parazitai gali tapti sunkiai suvaldoma pasauline problema.

Atvejai, kai žmonių organizmuose randami dideli parazitai, rodo, kad tokios ligos nėra vien egzotiškų kraštų problema. Tai reali ir tyliai plintanti grėsmė, kuriai suvaldyti būtinas tiek medicinos, tiek visuomenės informuotumas.