Prisijunkite
Tablečių dėžutė stalčiuje, tepalas nuo kažkurio karto, likusios antibiotikų kapsulės ir patikrintas vaistukas nuo peršalimo – beveik kiekvienuose namuose yra kažkas „jei ką“. Kai ima perštėti gerklę ar spaudžia smilkinius, retas pagalvoja apie gydytoją. Dažniau apie tai, ką buvo davusi mama ar ką kažkada padėjo kaimynei.
Savigyda dažnai atrodo kaip patogus sprendimas: greitesnis, pigesnis, be eilių. Ir daugelis nė nesusimąsto, kad būtent toks pragmatiškas pasirinkimas gali brangiai kainuoti. Nes simptomai yra tik paviršius. O problema slypi giliau.
Ir tik specialistas gali atskirti ar čia tik peršalimas, ar jau besiformuojanti komplikacija, kurios namų metodai niekada nesustabdys. Gydytojai vis dažniau kalba apie šią tyliai plintančią riziką, kai žmonės nebesikreipia pagalbos, nes juk jau žinau, kas man padeda. Bet būtent ši iliuzija žinojimo ir tampa pavojingiausia.
Kodėl žmonės vis dar pasitiki savimi labiau nei gydytoju?
Vienas iš pagrindinių argumentų yra laikas. Vizito laukimas, eilių sistema, registracija, visa tai atrodo per sudėtinga, kai skauda čia ir dabar. Kitas motyvas – juk jau esu tai turėjęs, žinau, kaip buvo, žinau, kas padėjo.
Tačiau kūnas, tai ne nuolat vienodai besikartojanti sistema. Tas pats skausmas gali reikšti visai kitą ligą nei prieš metus. Ir būtent čia kyla rizika: įprasta schema nebeveikia, bet žmogus nesupranta, kad situacija pasikeitė.
Gydytojai pastebi, kad žmonės ne tik patys renkasi vaistus, bet ir savavališkai koreguoja dozes, nutraukia gydymą, jungia keletą skirtingų preparatų neįvertinę jų sąveikos. Ir viską daro ne iš blogos valios, o iš įsitikinimo, kad žino geriau.
Antibiotikai – dažniausias savigydos simbolis
Antibiotikų likučiai namuose yra vienas pavojingiausių savigydos pavyzdžių. Kai tik pakyla temperatūra ar pradeda skaudėti gerklę, kai kurie žmonės iškart griebiasi senų kapsulių. Neįvertindami, kad galbūt tai virusas, o ne bakterija. O antibiotikai virusų neveikia.
Dar blogiau, kai vaistas vartojamas ne visą kursą. Tada bakterijos, kurios liko organizme, tampa atsparesnės. Kitaip tariant, jos išmoksta išgyventi ir kitą kartą jau nebereaguoja į tą patį gydymą. Taip formuojasi atsparumas antibiotikams.
Globali grėsmė, apie kurią jau dabar garsiai kalba pasaulio sveikatos organizacijos. Gydytojai taip pat akcentuoja, kad kai kurie antibiotikai, vartojami be reikalo, gali pažeisti žarnyną, kepenis ar sukelti alergines reakcijas, kurių poveikis kartais jaučiamas metų metus.
Liaudiški patarimai: tradicija ar paslėpta grėsmė?
Arbatos su česnaku, actas ant kojų, į nosį varomas aliejus ar česnako skiltelė ausyje, sunku patikėti, bet visa tai dar egzistuoja mūsų kasdienybėje. Kartais su rezultatu, o kartais su rimtomis komplikacijomis. Pavyzdžiui, deginimo jausmas gerklėje po per stiprios liaudiškos priemonės gali būti gleivinės pažeidimas.
Taip vadinamas, natūralus antibiotikas per daug dirgina skrandį, sukelia refliuksą ar net opas. Medikai pastebi, kad net ir natūralios priemonės gali būti stiprūs dirgikliai, ypač kai jų naudojama per daug arba netinkamu būdu. Ir visa tai dažnai daroma iš gerų norų, bet be jokios kontrolės.
Juk pagerėjo: o kas, jei tai tik laikina?
Vienas pavojingiausių dalykų savigydoje, tai klaidingas pasitenkinimas. Išgeri tabletę, ir skausmas praeina. Bet tai dar nereiškia, kad problema išnyko. Gydytojai pabrėžia: simptomų išnykimas – tai ne ligos pabaiga. Kartais tai tik laikinas efektas, po kurio seka komplikacijos. Galva nebepulsuoja, bet vidinis uždegimas toliau vystosi.
Temperatūra nukrito, bet infekcija pereina į lėtinę formą. O kartais, viskas uždengiama skausmo malšintojais, kurie leidžia išsilaikyti darbe, bet tuo pačiu atitolina diagnozę. Ir kai jau kreipiamasi į gydytoją, deja, liga būna pažengusi gerokai toliau, nei būtų buvę kreipiantis anksčiau.
Kada savigyda tampa pavojinga ne tik tau, bet ir kitiems?
Gydytojai dažnai kalba ne tik apie individualią riziką, bet ir apie poveikį aplinkiniams. Pavyzdžiui, kai žmogus savavališkai gydo peršalimą ir eina į darbą – užkrečia kolegas. Kai pats koreguoja vaistus, skirtus lėtinei ligai, kyla grėsmė, kad ištiks komplikacija, dėl kurios reikės skubios pagalbos.
Taip pat, kai tėvai savarankiškai gydo vaikus. Ypač pavojinga, kai kūdikiams duodama vaistų nuo temperatūros, kurių dozės parinktos iš akies, arba kai vaikams duodami suaugusiesiems skirti preparatai. Kiekvienas toks atvejis, tai ne tik sveikatos, bet ir saugumo klausimas. Ir gydytojai tai vadina ne neatsakingumu, o nežinojimu, kuris baigiasi labai rimtomis pasekmėmis.
Patarimas, kurį medikai kartoja dažniausiai
Savigyda nėra blogis savaime. Tačiau ji tinka tik labai ribotoms situacijoms, kai žinai tikslią diagnozę, kai simptomai aiškūs, o gydymo būdas tau jau žinomas iš ankstesnių tyrimų. Visi kiti atvejai – tai rizika.
Medikai vis dažniau ragina: nebijokite pasitikrinti, nebijokite užduoti klausimų, nebijokite kreiptis, net jei atrodo per silpnas simptonas. Nes būtent tie silpnidalykai kartais tampa pradžia to, ko vėliau nebegalima sustabdyti.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti