Tyrimas šokiruoja: chemikalai, kurie niekada nesuyra, siejami su išsėtine skleroze

Nors tikslios priežastys dar nežinomos, tai gali padėti paaiškinti, kodėl per pastaruosius 30 metų išsėtinės sklerozės paplitimas visame pasaulyje vidutiniškai padidėjo apie 26 procentais. Kai kuriose šalyse atvejų nuo 1990 metų padaugėjo daugiau nei dvigubai.

Išsėtinė sklerozė – tai autoimuninė centrinės nervų sistemos liga, neturinti vienos aiškios priežasties ir kol kas neturinti visiškai išgydančio gydymo.

Naujas Švedijos mokslininkų tyrimas leidžia manyti, kad „amžinieji chemikalai“ gali būti iki šiol nepakankamai įvertintas veiksnys, prisidedantis prie šios ligos išsivystymo.

Per kelis dešimtmečius tyrimai siejo išsėtinės sklerozės riziką su tam tikrais genetiniais variantais ir svarbiais aplinkos veiksniais, pavyzdžiui, Epstein–Barr virusu. Kai kurie darbai jau buvo nagrinėję ir galimą „amžinųjų chemikalų“ – formaliai vadinamų per- ir polifluoralkilo medžiagomis (PFAS) – vaidmenį.

Švedijos mokslininkai, naudodami šalies sveikatos duomenis, išmatavo 24 PFAS junginių kiekius kraujyje 907 pacientų, kuriems neseniai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, ir 907 sveikų kontrolinės grupės dalyvių. Taip pat buvo įvertinti septyni kitų „amžinųjų chemikalų“ – polichlorintų bifenilų (PCB) – skilimo produktai.

Paaiškėjo, kad dalyviai, kurių kraujyje aptikta didesnė šių medžiagų koncentracija, turėjo reikšmingai didesnę išsėtinės sklerozės riziką.

Stipriausios sąsajos nustatytos ne tarp atskirų cheminių junginių, o tada, kai kraujyje buvo kelių PFAS junginių ir (arba) jų skilimo produktų deriniai. Tokį reiškinį mokslininkai vadina „toksine sinergija“, kai keli taršalai kartu turi stipresnį poveikį nei kiekvienas atskirai.

„Rezultatai rodo, kad, siekiant suprasti PFAS ir kitų cheminių medžiagų poveikį žmogaus organizmui, būtina vertinti ne tik pavienes medžiagas, bet ir jų mišinius, nes realiame gyvenime žmonės paprastai vienu metu yra veikiami daugelio junginių“, – aiškina pirmoji tyrimo autorė, medicinos tyrėja Aina Vaivade iš Upsalos universiteto.

Nuo XX a. vidurio „amžinieji chemikalai“, tokie kaip PFAS, buvo plačiai naudojami įvairiuose gaminiuose: nelipniose keptuvėse, dėmėms atspariuose audiniuose, gesinimo putose, daugybėje kosmetikos priemonių.

Šiandien šios medžiagos aptinkamos beveik visur: vandenyje, gėrimuose, maiste, mūsų žarnyne, kraujyje ir net smegenyse; jos gali prasiskverbti per odą naudojant tam tikras kosmetikos priemones.

Situaciją dar labiau apsunkina tai, kad vis daugiau tyrimų atskleidžia neigiamą tam tikrų „amžinųjų chemikalų“ poveikį sveikatai, kai jų koncentracija viršija tam tikras ribas.

Iš daugiau kaip 12 000 PFAS grupės junginių, kuriuos gamina pramonė, tik du – PFOA ir PFOS – aiškiai susieti su vėžiu ir apsigimimais. Nors daugelyje šalių, pavyzdžiui, JAV, jų gamyba jau nutraukta, šios medžiagos aplinkoje labai lėtai skyla, todėl išlieka pavojingos iki šiol.

Esamajame tyrime dalyviai, kurių kraujyje nustatyta didesnė PFOS koncentracija arba dviejų PCB skilimo produktų (4-OH-CB187 ir 3-OH-CB153), turėjo ypač padidėjusią išsėtinės sklerozės riziką.

„Pastebėjome, kad keli atskiri junginiai, tokie kaip PFOS ir du hidroksilinti PCB, buvo susiję su didesne išsėtinės sklerozės tikimybe“, – teigia pagrindinis straipsnio autorius, klinikinis chemikas Kim Kultima iš Upsalos universiteto.

„Žmonės, kurių PFOS ir PCB koncentracijos kraujyje buvo didžiausios, maždaug du kartus dažniau turėjo išsėtinės sklerozės diagnozę, palyginti su tais, kurių koncentracijos buvo mažiausios.“

PFOS ir OH-PCB junginiai gali pereiti hematoencefalinį barjerą ir patekti į centrinės nervų sistemos imuninės sistemos ląsteles. Jei šios medžiagos sukelia oksidacinį stresą, jos gali silpninti antioksidacines apsaugos sistemas smegenyse ir taip prisidėti prie raumenų silpnumo, tirpimo ar regos sutrikimų, dažnai lydinčių išsėtinę sklerozę.

Dar vienas nustatytas netikėtumas – pacientai, turintys genetinį variantą, paprastai siejamą su mažesne išsėtinės sklerozės rizika, smarkiai dažniau sirgo šia liga, jei buvo labiau veikiami PFOS.

Didėjant PFOS poveikiui, šio geno varianto nešiotojai turėjo daugiau kaip keturis kartus didesnę išsėtinės sklerozės riziką.

„Tai rodo, kad tarp paveldimumo ir aplinkos taršos yra sudėtinga sąveika, turinti įtakos išsėtinės sklerozės tikimybei“, – aiškina Kultima.

„Todėl manome, kad itin svarbu suprasti, kaip aplinkos teršalai sąveikauja su paveldimais veiksniais. Tai gali suteikti naujų žinių apie išsėtinės sklerozės atsiradimą ir būti reikšminga aiškinantis kitų ligų kilmę.“