Branduoliniai bandymai po padidinamuoju stiklu: atskleista, kaip veikia pasaulinė stebėjimo sistema

Tai siejama su „Traktatu dėl visuotinio branduolinių bandymų draudimo“, kuris įtvirtino tarptautinę normą. Kartu su šiuo susitarimu atsirado ir globali stebėjimo infrastruktūra, kuri, kaip teigia ekspertai, padaro branduolinio sprogimo slėpimą beveik neįmanomą.

Sistema nėra teorinė, ji veikia kasdien ir remiasi daugybe tarpusavyje susietų matavimo taškų. Dėl to mokslas šiandien gali matyti daugiau, nei šaltojo karo laikais galėjo įsivaizduoti politikai. 

Ši technologinė skaidrumo forma turi ir praktinį poveikį, nes verčia valstybes skaičiuoti politines pasekmes dar prieš svarstant bandymus. Net jei kas nors bandytų veikti tyliai, signalai greitai pasiektų tarptautines institucijas. Todėl branduoliniai bandymai tapo ne tik techniniu, bet ir reputaciniu sprendimu.

Pasaulinė jutiklių sistema

„Tarptautinė stebėsenos sistema“ yra planetą apraizgęs šimtų stočių tinklas, veikiantis daugiau nei du dešimtmečius. Šios stotys fiksuoja keturių rūšių požymius, tai seisminius smūgius, garso bangas vandenynuose, infragarsą atmosferoje ir menkus radioaktyvių medžiagų pėdsakus ore. Kiekvienas iš šių signalų atskirai yra svarbus, o kartu sudaro itin jautrų aptikimo mechanizmą.

Jautrumas ypač didelis buvusių poligonų regionuose, kur įranga kalibruota pagal daugybę istorinių sprogimų. Ten sistema aptinka net labai mažos galios įvykius, gerokai silpnesnius nei viena kilotona. Tai reiškia, kad net nedidelė detonacija retai lieka nepastebėta.

Šiaurės Korėjos bandymų pamoka

Geriausias sistemos veikimo įrodymas yra „Šiaurės Korėjos“ bandymai, vykdyti 2006 iki 2017 metais. Šalis sprogdino užtaisus giliai po žeme „Punggye ri“ poligone, tačiau kiekvienas sprogimas buvo greitai užfiksuotas dėl būdingų seisminių ženklų. Dažnai aptikti ir skilimo produktai atmosferoje, kurie patvirtino branduolinį įvykio pobūdį.

Teoriškai įmanoma bandyti slopinti seisminę bangą sprogdinant didelėje tuščioje požeminėje ertmėje, bet realybėje tokių natūralių ertmių beveik nėra. Net jei jos būtų, toks metodas tik sumažintų signalą, o ne jį panaikintų. Todėl bandymas vis tiek būtų aptiktas, tik galbūt kiek vėliau.

Kaip patvirtinamas branduolinis pobūdis?

Mokslinis patvirtinimas remiasi dviem pagrindais. Pirmasis yra mastas, nes cheminiai sprogimai negali sukelti virš šeštos magnitudės požeminių smūgių. Antrasis yra specifiniai radioaktyvūs izotopai, susidarantys tik branduolinio skilimo metu.

Net požeminiuose bandymuose šios dujos dažnai prasiskverbia į paviršių per uolienų plyšius. Šiuolaikinės stotys, tokios kaip „Schauinsland“ Vokietijoje, ima oro mėginius kas šešias valandas ir yra jautrios net menkiausiems ksenono pėdsakams. 

Tokios technologijos leidžia ne tik aptikti įvykį, bet ir patvirtinti jo kilmę be politinių interpretacijų. Dėl to branduolinių bandymų atnaujinimas šiandien atrodytų labiau kaip politinis signalas, o ne būtinybė, nes mokslas jau turi priemonių, kurios pasaulį daro beveik permatomą.