Be grynųjų ir bankomatų: sužinokite, kaip Švedija tapo šalimi, kurioje grynųjų jau niekas nebeliečia

Toks pokytis neatsirado per naktį, tai ilgas ir nuoseklus procesas, kurį nulėmė tiek kultūriniai, tiek technologiniai, tiek politiniai veiksniai. Švedijos pavyzdys dažnai minimas kaip modelis, kaip gali atrodyti skaitmeninė visuomenė, kur finansiniai sandoriai atliekami greitai, saugiai ir be fizinio pinigų perdavimo. 

Mokyklos, muziejai, netgi kai kurios bažnyčios nepriima grynųjų. Parduotuvėse dažnai kabo užrašai, kad atsiskaityti galima tik kortele ar mobiliąja programėle. Daugeliui užsieniečių tai keistas ir netikėtas reiškinys, tačiau švedams - visiškai įprasta kasdienybė.

Bet kodėl būtent Švedija? Kuo ji skiriasi nuo kitų šalių, kuriose grynieji vis dar laikomi saugumo, nepriklausomybės ar net kultūrinės tapatybės simboliu? Ir ką ši patirtis gali reikšti kitoms valstybėms, svarstančioms apie skaitmeninio perėjimo galimybes? Pažvelkime į tai giliau.

Istorinis pasitikėjimas valstybės institucijomis

Viena iš priežasčių, kodėl Švedijoje skaitmeniniai sprendimai taip greitai prigijo, yra gilus visuomenės pasitikėjimas valstybės institucijomis ir finansų sistema. Švedai paprastai neabejoja savo bankų, centrinių institucijų ar technologinių paslaugų patikimumu. 

Dėl to naujovės priimamos kur kas lengviau nei šalyse, kur žmonės į naujus sprendimus žiūri su įtarumu. Be to, Švedijoje nėra gilios „grynųjų kultūros“, kuri, pavyzdžiui, būdinga Pietų Europos valstybėms. Ten dažnai grynieji siejami su privatumu, asmenine laisve ar net šešėline ekonomika. 

Tuo tarpu Švedijoje privatumas suprantamas kitaip, ne kaip atskirtis nuo sistemos, o kaip patikimos sistemos viduje egzistuojanti teisė. Tai reiškia, kad gyventojai nebijo, kad jų duomenys bus piktnaudžiaujami ar kad bankų sistema sugrius. Dėl šios priežasties atsiskaitymas be grynųjų laikomas ne pavojumi, o patogumu.

Technologinė infrastruktūra – viena pažangiausių pasaulyje

Kitas kertinis faktorius yra Švedijos technologinė pažanga. Šalis ilgus metus investavo į greitą internetą, mobiliąsias paslaugas ir informacinių technologijų plėtrą. Rezultatas – itin aukštas skaitmeninio raštingumo lygis, platus interneto prieinamumas net kaimo vietovėse ir išplėtota e. paslaugų sistema.

Jau nuo ankstyvųjų 2010-ųjų metų šalyje veikė mobilioji atsiskaitymo programėlė „Swish“, kuri leidžia pervesti pinigus realiuoju laiku naudojant tik telefono numerį. Ji tapo tokia populiari, kad net vaikai mokyklose ja perveda pinigus už klasės ekskursijas ar ledus. 

Prekybininkai taip pat greitai prisitaikė, „Swish“ naudojamas net turgavietėse ar lauko renginiuose. Kai technologija tampa ne priedu, o pagrindiniu įrankiu, žmonės prie jos prisitaiko natūraliai. Todėl Švedijoje grynųjų pinigų poreikis tiesiog savaime sumažėjo.

Teisinė aplinka ir bankų politika

Nuo 2009 metų Švedijoje pastebimai sumažėjo grynųjų pinigų cirkuliacija, bet pokyčiai įgavo pagreitį po to, kai didieji bankai pradėjo aktyviai mažinti grynųjų prieinamumą. Daugelis bankų filialų nustojo laikyti ar priimti grynuosius, o bankomatai buvo mažinami visoje šalyje. 

Tai nebuvo draudimas, bet faktinis paskatinimas rinktis kortelę ar skaitmenines priemones. Įdomu tai, kad nors tokių priemonių dažnai bijoma kitose šalyse, Švedijoje tai nebuvo sutikta su protestais ar pasipiktinimu. 

Priešingai, dauguma gyventojų tai priėmė kaip pažangos ženklą. Žinoma, buvo diskusijų dėl senyvo amžiaus žmonių ir kaimo gyventojų, tačiau valstybė ėmėsi papildomų sprendimų, kad jie neliktų nuošalyje buvo sukurti pagalbos planai, mokymai ir alternatyvos.

Visuomenės įpročiai ir kultūriniai pokyčiai

Švedai vertina patogumą, efektyvumą ir greitį – tai atsispindi ir jų finansiniuose įpročiuose. Ilgainiui grynųjų atsisakymas tapo nebe technologiniu pokyčiu, o kasdieniu sprendimu. Net kai kurios bažnyčios nepriima aukų grynaisiais, siūlydamos pervesti jas mobiliuoju telefonu.

Mokyklos, bibliotekos, net dalis gydymo įstaigų atsisakė priimti popierinius pinigus ir tai nekelia problemų, nes švedų kasdienybė jau prisitaikiusi prie šios sistemos. Kitaip tariant, sprendimas atsisakyti grynųjų buvo ne tik viršaus nuleista iniciatyva, bet ir natūralus visuomenės pokytis.

Ką gali išmokti kitos šalys?

Švedijos pavyzdys rodo, kad perėjimas prie „begrynės visuomenės“ įmanomas, bet tik tada, kai susijungia keli esminiai veiksniai: visuomenės pasitikėjimas, išvystyta technologinė infrastruktūra, nuosekli bankų politika ir kultūrinis atvirumas naujovėms. Tai ne įsakymas – tai procesas.

Vis dėlto verta nepamiršti, kad toks modelis netinka visoms šalims. Ten, kur dominuoja šešėlinė ekonomika, nepasitikėjimas institucijomis ar ribotas skaitmeninis raštingumas, skubotas grynųjų ribojimas gali sukelti socialinę atskirtį.

Švedija yra pavyzdys, bet ne receptas. Ji parodė, kad visuomenė be grynųjų įmanoma – bet tik tada, kai pokytis ateina kartu su žmonėmis, o ne per juos.