Tiesa apie saulės baterijas, kurią visi nutyli: ekspertai žadėjo žaliąjį proveržį, o paliko bombą ateičiai

Švari energija, neabejotinai žadėjusi pokytį, kartu atneša naujų iššūkių, apie kuriuos viešai kalbama vis dar per retai. Apie tai, kad kai kuriose Europos valstybėse naudotos saulės baterijos jau montuojamos ant stogų, nebeslapukaujama. 

Tai rodo, kad problema tampa ne teorine, o labai praktine. Nors fotovoltinė energija laikoma ekologiškos ateities simboliu, svarbiausias klausimas vis dar lieka be aiškaus atsakymo: kas nutinka, kai saulės baterijos pasensta? 

Šis klausimas ne tik technologinis, jis susijęs su ekologine atsakomybe, žiedine ekonomika ir sąžiningumu prieš būsimas kartas. Artimiausiais dešimtmečiais milijonai baterijų bus išimamos iš naudojimo, ir jei neturėsime tam paruoštos sistemos, galime susidurti su rimtomis pasekmėmis.

Perdirbimas – procesas sudėtingas, nepatogus ir nepelningas

Saulės baterijos kuriamos taip, kad tarnautų ilgai ir atlaikytų pačias sudėtingiausias sąlygas, nuo šalčių iki kaitros. Tai reiškia, kad jų struktūra labai tvirta, sluoksniai laminuoti, rėmai sustiprinti, komponentai sandarūs. 

Ilgaamžiškumas yra puiki savybė, bet tą patį dizainą labai sunku perdirbti. Aliuminį ir stiklą dar įmanoma pernaudoti, tačiau silicis ir sidabras yra įterpti giliai. Jų atskyrimas reikalauja sudėtingų, brangių procesų. 

Jei tai atliekama nepakankamai tiksliai, iš gauto stiklo nebegalima daryti nieko vertingo, jis tampa nebent kelio užpildu. Kai kurios senesnės baterijos turi ir švino ar kadmio – medžiagų, kurios priskiriamos prie pavojingų. 

Net specialistams neretai būna sunku nustatyti šių medžiagų kiekį ar buvimą, todėl perdirbimo gamyklos dažnai visą plokštę priskiria pavojingų atliekų kategorijai. Tai iškart reikšmingai išpučia perdirbimo kaštus. Ir čia svarbu prisiminti vieną svarbią ekonominę formulę, jei sąvartynas pigesnis nei perdirbimas, perdirbimo verslas tiesiog neveikia.

JAV pavyzdys atskleidžia bauginančią realybę

JAV saulės baterijų perdirbimas vis dar nėra ekonomiškai patrauklus. Panaudotos baterijos sąvartyne atsiduria už maždaug 1–5 JAV dolerius, tuo tarpu perdirbimas kainuoja nuo 18 dolerių. Išgautos žaliavos – sidabras, silicis, varis – vertos 10–12 dolerių. 

Matematiškai tai – minusinis balansas. Tad nieko keisto, kad didžioji dauguma saulės baterijų keliauja ne perdirbti, o paprasčiausiai išmetamos. Skaičiai kalba patys už save, nes iki 90 proc. šių elementų JAV atsiduria sąvartynuose.

Nors situacija niūri, mokslininkai nepasiduoda, kuriami nauji metodai, leidžiantys pigiau išgauti vertingas medžiagas. Kalbama apie lazerius, druskos ėsdinimo būdus, tirpiklius. Tikslas yra paversti perdirbimą ekonomiškai logišku žingsniu. Tačiau net pažangiausia technologija nieko nelemia, jei aplink nėra aiškios sistemos.

Problema – ne tik technologinė, bet ir politinė

Idealiame pasaulyje saulės baterijos būtų gaminamos taip, kad po jų tarnavimo laiko jos lengvai išardomos, išrenkamos, o medžiagos vėl grįžta į ciklą. Modulinė konstrukcija, tirpūs klijai, atskiriami komponentai – visa tai galėtų tapti standartu. 

Tačiau kol kas gamintojai apie tai nekalba garsiai. Tam reikia ne tik verslo geros valios, bet ir politinės valios, aiškių reikalavimų, paskatų, mokesčių politikos. Tik taip galime užtikrinti, kad energijos perėjimas būtų tikrai žalias, ne tik gamybos metu, bet ir pabaigus įrenginio tarnavimo laiką.

Tyliai kaupiama problema

Kol saulės energijos plėtra įsibėgėja, tol šešėlyje auga ir nauja aplinkosaugos grėsmė. Jei dabar nepradėsime spręsti šios problemos iš esmės, po kelių dešimtmečių būsime priversti skubiai šalinti pasekmes. 

Kad žalia energija netaptų nauju teršėju, būtina veikti iš anksto – planuoti, reguliuoti ir investuoti į perdirbimą. Tik tada saulės baterijos gali tapti ne tik energijos šaltiniu, bet ir simboliu to, kaip galima suderinti pažangą ir atsakomybę.