Niekada nekraunu savo telefono belaidžiu būdu: kodėl ši įkrovimo technologija labiau erzina nei padeda?

Vienas didžiausių šios technologijos paradoksų, tai, kad vadinamas belaidžiu, nors realybėje vis tiek reikalauja laidų. Pats telefonas tiesiogiai nėra prijungiamas laidu, tačiau įkrovimo padą ar stovą vis tiek reikia prijungti prie elektros lizdo. Tai reiškia, kad laidai niekur nedingsta, jie tiesiog persikelia nuo telefono į stalo paviršių. 

Vartotojai nebegali lengvai paimti įkroviklio kartu su telefonu ar paskolinti jį kitam žmogui. Kai telefonas padėtas ant įkrovimo pado, jis turi likti toje vietoje visą įkrovimo laiką. Todėl šis procesas tampa panašus į įprastą kontakto įkrovimą, o žodis „belaidis“ tik iš dalies atspindi realybę.

Kita dažnai pastebima problema, tikslus padėties nustatymas. Naudojant plokščius įkrovimo padus, telefonas turi būti padėtas labai tiksliai, kad prasidėtų įkrovimas. Net nedidelis pasislinkimas ar sujudinimas gali jį nutraukti. 

Dėl to daugelis vartotojų susiduria su situacijomis, kai telefonas neįsikrauna, nors buvo padėtas įkrovimui. Ypač tai tampa problema, kai baterijos lygis yra žemas ir tikimasi, kad įkrovimas vyksta, tačiau vėliau paaiškėja, kad įrenginys visą laiką gulėjo be jokio rezultato.

Taip pat verta paminėti, kad belaidžio įkrovimo metu labai ribojamos telefono naudojimo galimybės. Su laidiniu įkrovikliu telefoną galima laikyti rankoje, atsakyti į žinutes, naršyti internete ar naudotis programėlėmis. 

Tuo tarpu belaidis įkrovimas dažniausiai verčia palikti telefoną vienoje vietoje, kad būtų užtikrintas stabilus kontaktas. Tai reiškia, kad vartotojai turi rinktis, arba krauti telefoną, arba juo naudotis. Net tie įkrovimo stovai, kurie leidžia telefoną naudoti vertikaliai, vis tiek riboja judėjimo laisvę ir neleidžia patogiai naudotis telefonu įvairiose situacijose, pavyzdžiui, gaminant maistą ar žiūrint vaizdo įrašus.

Belaidis įkrovimas taip pat nėra itin tinkamas karšto klimato zonose. Įkrovimo procesas generuoja šilumą, o karštame ir drėgname ore šiluma dar labiau kaupiasi. Telefonai reaguoja į šilumos perteklių, mažindami įkrovimo greitį arba visai jį stabdydami. 

Kai kuriais atvejais įrenginiai net įspėja apie būtinybę atvėsti, kad galėtų tęsti įkrovimą. Nors laidinis įkrovimas taip pat šildo įrenginį, jis tai daro greičiau ir efektyviau, o telefoną galima atjungti vos tik pasiekus pilną įkrovos lygį.

Kelionių metu belaidis įkroviklis taip pat nėra pats patogiausias pasirinkimas. Šie įrenginiai dažniausiai būna didesni, sunkesni, reikalauja papildomo maitinimo šaltinio ir tinkamos vietos ant lygaus paviršiaus. Tuo tarpu paprastas USB kabelis ir kompaktiškas adapteris gali būti naudojami įkrauti ne tik telefoną, bet ir kitus įrenginius, todėl yra kur kas universalesnis sprendimas.

Galiausiai, belaidžiai įkrovikliai dažnai kainuoja daugiau nei jų laidiniai analogai. Be to, dėl gamintojų naudojamų skirtingų standartų kyla suderinamumo problemų. Vienų įrenginių įkrovikliai neveikia su kitų gamintojų telefonais, arba nepasiekia maksimalaus įkrovimo greičio. Dėl to vartotojai patiria nusivylimą ir papildomas išlaidas.

Visa tai leidžia teigti, kad belaidis įkrovimas kol kas nėra universaliai patogus sprendimas. Nors technologija turi potencialo, šiuo metu ji dažniau apsunkina kasdienį naudojimą nei jį palengvina. Tiek įkrovimo padėties tikslumas, tiek naudojimo apribojimai, tiek šilumos problema ar nepatogumai kelionėse rodo, kad belaidžio įkrovimo technologijai dar reikia daug tobulėjimo, kol ji taps tikrai patogia alternatyva tradiciniam įkrovimui.