Priklausomybė ar nauja vaikystės norma? Pasakė, ką iš tiesų slepia vaikų ryšys su išmaniuoju telefonu

Vis dėlto daug kas vis dar susimąsto, ar šis iš pažiūros nekaltas įprotis gali virsti tikra priklausomybe Ne vienas suaugęs žmogus pastebi, kad sunku atitraukti akis nuo ekrano, o vaikams – dar sunkiau. Mažieji, kurie dar tik mokosi reguliuoti emocijas, suprasti laiką ir ugdyti savikontrolę, tampa itin pažeidžiami. 

Tai ne tik klausimas apie per ilgas žaidimų valandas, kalbame apie galimą poveikį psichikai, elgesiui ir net vaikų socialiniams įgūdžiams. Bėda ta, kad priklausomybė nesukuriama per dieną. Ji formuojasi tyliai, kaip įprotis, kuris po truputį perima laiką, dėmesį, o ilgainiui net emocinį komfortą. 

Todėl vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų klausia: ar išmanusis telefonas tikrai gali tapti priklausomybės priežastimi?

Kada telefonas tampa nebe žaislu, o problema?

Pirmas signalas, kad vaikas ima pernelyg prisirišti prie telefono, yra emocinė reakcija atėmus ar apribojus naudojimąsi juo. Verkimas, pyktis, agresija ar užsisklendimas – visa tai gali reikšti, kad išmanusis tapo nebe pramoga, o emociniu pagalbos ramentu.

Vaikai pradeda naudoti telefonus ne tik žaidimams ar filmukams – jie tampa priemone, padedančia išvengti nuobodulio, nerimo ar net liūdesio. Tokiu būdu formuojasi emocinė priklausomybė, kai įrenginys tampa ne tik laisvalaikio dalimi, bet ir emocinės savijautos reguliuotoju.

Dalis tėvų mano, kad trumpas pabuvimas prie ekrano – nieko blogo. Ir iš tiesų, pati technologija nėra blogis. Tačiau pavojus kyla tada, kai ji pradeda keisti žmogaus elgesį, kai vaikas nebenori eiti į lauką, bendrauti, susikoncentruoti į mokslus ar net valgyti be telefono šalia.

Kuo tai skiriasi nuo suaugusiųjų naudojimosi?

Nors ir suaugusieji dažnai jaučia poreikį nuolat tikrinti pranešimus ar socialinius tinklus, vaikai dar tik kuria savo pasaulio suvokimą. Jų smegenys kur kas jautresnės stimulams – spalvoms, garsams, greitam turinio srautui, o išmanusis įrenginys siūlo tai be pertraukų.

Neuropsichologai pažymi, kad dažnas naudojimasis išmaniuoju gali paveikti vaiko dėmesio trukmę, sumažinti kantrybę ir net paskatinti impulsyvų elgesį. Vietoj natūralaus žaidimo su draugais ar bendravimo, vaikas pasirenka ekraną, nes tai lengviau ir greičiau stimuliuoja.

Kita rizika yra informacinis srautas, kuris dažnai nevaldomas. Net ir su tėvų kontrole, vaikas gali susidurti su netinkamu turiniu, reklama ar informacija, kurios dar nesugeba suprasti ar apdoroti. Visa tai kuria sumaištį, baimę, o kartais net klaidingą realybės suvokimą.

Kaip atpažinti priklausomybės požymius?

Paprasti požymiai gali būti nepastebimi – vaikas nenoriai atideda telefoną, tampa dirglus, jei negauna naudotis įrenginiu, meluoja apie naudojimosi trukmę, atsisako kitų veiklų ar ima slėpti, ką žiūri. Tėvams svarbu stebėti ne tik naudojimosi laiką, bet ir vaikų emocijas bei elgesį.

Dar vienas ženklas – kai išmanusis telefonas tampa „paguoda“. Jei vaikas nuliūdęs, susierzinęs ar nuobodžiaujantis iškart ima ieškoti išmaniojo, tai jau aiškus signalas, kad ekranas tapo emocijų reguliavimo priemone. Tokiu atveju verta ieškoti alternatyvų, tokių kaip knygos, fizinis aktyvumas, pokalbiai.

Priklausomybė formuojasi tada, kai vaikas nebejaučia ribų, o išmanusis tampa būtinybe. Kaip ir bet kuri kita priklausomybė ji pradeda valdyti žmogų, o ne atvirkščiai.

Ką gali padaryti tėvai?

Pirmiausia tėvai turi būti pavyzdžiu. Jei suaugusieji patys nuolat žiūri į išmanųjį telefoną, sunku tikėtis, kad vaikas elgsis kitaip. Svarbu susikurti aiškias taisykles - naudotis telefonu tik tam tikru metu, tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, ne prie stalo ar prieš miegą, turėti laiką be ekranų.

Taip pat svarbu kalbėtis. Vaikas turi suprasti, kodėl reikalingos ribos, kas yra sveikas naudojimasis technologijomis ir kuo tai naudinga. Svarbiausia skirti kokybiško dėmesio - bendras laikas su tėvais dažnai tampa geresniu „vaistu“ nuo nuobodulio nei bet kuris ekranas.

Technologijos yra mūsų gyvenimo dalis, todėl jų neišvengsime. Tačiau jos neturi tapti pagrindiniu vaikų užsiėmimu ar emociniu ramentu. Jei išmokysime naudotis jomis sąmoningai, o ne impulsyviai – suteiksime savo vaikams tikrą dovaną.