Žaidimų kūrėjai vengia rizikos: atskleidė, kodėl kūrybiškumas šiandien tapo grėsme, o ne vertybe

Žaidėjai galbūt ir svajoja apie naujoves, bet jų pinigai dažniausiai atitenka tiems produktams, kurie jau pažįstami ir saugūs. Žaidimų kainos yra aukštos, o laikas, kurį galima skirti žaidimams, ribotas. 

Todėl daugelis žaidėjų pasirenka tai, kas garantuos gerą patirtį. Nauji eksperimentai gali nuvilti, o nusivylimas žaidime reiškia prarastas valandas. Taip pat keistos naujos sistemos, kurios per daug sudėtingos ar nepatogios, dažnai atgraso. Todėl saugumas tampa svarbesnis už riziką, net jei norisi kažko naujo.

Šiandien inovacija žaidimuose neretai reiškia painią ar dirbtinai komplikuotą mechaniką. Jei reklamoje skelbiama apie „inovatyvią kovos sistemą“, dažnai tai reiškia, kad vietoj paprasto mygtuko paspaudimo teks įsiminti sudėtingas kombinacijas. Žaidėjams tai gali būti ne maloni naujovė, o kliūtis. Todėl net žaidimų kūrėjams inovacija tampa rizika, kurią reikia vertinti atsargiai.

Žaidimų žanrai, tai ne apribojimas, o saugumo pojūtis

Kaip literatūroje ar kine, taip ir žaidimuose žanrai veikia kaip orientyrai. Jei žaidėjas renkasi „metroidvania“ žanrą, jis tikisi lėtai tyrinėti pasaulį. Pasirinkus „soulslike“, laukia iššūkiai ir paslėptos istorijos. „Roguelike“ žaidimuose numirti reiškia grįžti į pradžią. Šios struktūros ne tik padeda kurti žaidimus, bet ir tampa nerašyta sutartimi su žaidėju. Dėl šios priežasties tiek daug žmonių renkasi naujus „Assassin’s Creed“ ar „Call of Duty“ žaidimus, jie žino, ko tikėtis.

Nepriklausomi kūrėjai vis dar ieško naujų kelių. Žaidimai kaip „Outer Wilds“, „Return of the Obra Dinn“, „Her Story“, „Before Your Eyes“ ar „Immortality“ rodo, kad vis dar galima atrasti ką nors naujo. Tačiau šie žaidimai dažniausiai lieka nišiniai. Žaidėjai, kurie nori atsipalaiduoti po darbo, nenori skirti valandų suprasti, kas vyksta jų ekrane. Todėl tokie projektai dažniausiai pasiekia tik mažą entuziastų auditoriją.

Kodėl didžiosios studijos renkasi saugumą

Milijonų vertės projektai negali sau leisti klaidų. Didžiosios studijos kuria žaidimus, kurie aiškūs jau iš pirmų sekundžių ir kuriuos lengva reklamuoti. Nauji sprendimai turi būti atpažįstami ir tinkami parodyti reklamos klipuose. Todėl inovacija tampa rizika, o ne galimybe. Tačiau gal tai nėra blogai. Gal ne kiekvienas žaidimas turi būti revoliucija. Kartais pakanka, kad jis būtų geras ir malonus.

Inovacija vis dar reikalinga. Ji neturi būti revoliucinga, bet gali pasiūlyti naują kampą, kitokį žvilgsnį į senas temas ar patirtis. Net ir žaidime, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo pažįstamas, gali būti kažkas naujo, kas priverčia susimąstyti ar pajausti kitaip.

Kai eksperimentai atsiperka

Kai kurie projektai parodė, kad rizika pasiteisina. „Death Stranding“ buvo neįprastas, bet parduotas daugiau nei 10 milijonų kartų. „Elden Ring“ su atviro pasaulio formatu tapo milžinišku hitu, parduodamas daugiau nei 25 milijonus kopijų. „Untitled Goose Game“ tapo memu ir per kelis mėnesius pardavė daugiau nei milijoną kopijų. „Detroit: Become Human“ sulaukė įvairių atsiliepimų, bet pardavė virš 9 milijonų vienetų. „Minecraft“ vis dar yra finansinis stebuklas, sukurtas be didelių tikslų, bet atnešęs milijardus.

Taip pat yra pavyzdžių, kai eksperimentai nepasiteisino. „Evolve“ turėjo idėją, bet nesugebėjo jos realizuoti. „Mirror’s Edge“ buvo novatoriškas, bet nepelningas. „Sunset Overdrive“ buvo originalus, bet liko nišinis. „WildStar“ žadėjo išskirtinumą, bet žlugo. „Spec Ops: The Line“ tapo kultiniu, bet nesugeneravo pelno. Inovacijos neturi būti tikslas savaime. Jos gali padėti plėsti ribas, bet nereikia jų forsuoti. Žaidimai gali būti kaip muzika – ne kiekvienas turi būti revoliucija. Kartais užtenka gerai parašyto kūrinio, kuris teikia emociją ir leidžia pasinerti į pažįstamą, bet šiek tiek atnaujintą pasaulį. Tai ir yra tikroji žaidimų vertė.