30 metų per kuriuos pasikeitė absoliučiai viskas, kodėl lietuviai vis rečiau naudoja grynuosius pinigus?

Nors tai skamba gana nostalgiškai, realybėje tai reiškė nuolatinį kontaktą su fiziniais pinigais, kurie tuomet simbolizavo tiek ekonominį saugumą, tiek laisvę nuo institucijų kontrolės.

Požiūris pradėjo keistis pamažu. Iš pradžių labai iš lėto, o vėliau ir vis sparčiau. Bankomatai tapo įprasta miesto detalė, o plastikinės kortelės iš lėto išstūmė susiglamžiusius banknotus iš mūsų kišenių. 

Vis daugiau žmonių atrado elektroninius pervedimus, lojalumo programas ir patogumą, kai nereikia turėti smulkių net ir perkant batoną. Technologijos, finansinė edukacija ir besikeičiantis gyvenimo tempas padarė savo. Dabar turime kartą, kuri net neįsivaizduoja, ką reiškia algą gauti ranka. 

Mūsų piniginėse jau seniai daugiau kortelių nei banknotų, o net ir vyresni žmonės išmoko naudotis mobiliosiomis programėlėmis, prisijungti prie interneto banko ir atsiskaityti bekontakčiu būdu. 

Bet tai nereiškia, kad grynieji dingo, jie tiesiog įgavo naują vaidmenį. Ir šis pokytis labai pasako apie mūsų požiūrį į saugumą, pasitikėjimą bei pačius pinigus.

90-ųjų kasdienybė: be grynųjų – nė dienos

1990 metais, vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, viskas dar vyko grynaisiais. Ne tik todėl, kad alternatyvų nebuvo, bet ir dėl mentaliteto – pinigai turėjo būti matomi, laikomi rankose ar paslėpti kažkur namuose. 

Tai buvo įprotis, paveldėtas iš sovietinių laikų, kai pasitikėjimas bankais buvo minimalus, o bet kokia finansinė kontrolė kėlė nepasitikėjimą. Net ir smulkūs pirkimai dažnai reikalaudavo didelės pinigų sumos – hiperinfliacijos laikais kainos šuoliavo kasdien. 

Grynųjų reikėjo viskam - mokesčiams, maistui, netgi atlyginimai buvo mokami tiesiai į rankas. Daugelis turėjo „taupykles“ stalčiuje, slėptuves po kilimu ar už knygų lentynos. Grynieji simbolizavo nepriklausomybę. 

Jie reiškė, kad žmogus turi kontrolę – ne bankas, ne valstybė, o jis pats. Būtent todėl tuo metu buvo įprasta vengti oficialių sandorių, dokumentų ar pavedimų. Visa tai atrodė nepatikima, pavojinga ar tiesiog per sudėtinga.

Kortelių era ir pokyčių pradžia

2000 metais Lietuva pradėjo keistis. Bankai plėtėsi, o su jais ir mokėjimo kortelių prieinamumas. Pradžioje jos buvo naudojamos tik tam tikrose vietose, daugiausia didesniuose miestuose ar prekybos centruose. Tačiau laikui bėgant jos tapo būtinybe.

Žmonės pradėjo vertinti patogumą – nebereikėjo nešiotis pinigų, bijoti jų praradimo ar skaičiuoti smulkių. Kortelėse atsirado lojalumo taškai, bekontakčiai mokėjimai, bankai siūlė nuolaidas ar papildomas paslaugas. 

Pamažu keitėsi ir pasitikėjimas, vis daugiau gyventojų pervedinėjo pinigus internetu, naudojo mobiliuosius bankus. Tačiau dar ir tuo metu buvo gana daug skeptikų. Ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių.

Jiems kortelė atrodė kaip rizika, o grynieji tarytum savotiška garantija. Be to, daugelis paslaugų, ypač mažesniuose miesteliuose ar kaimuose, vis dar buvo prieinamos tik atsiskaitant grynaisiais. Tai reiškė, kad pokytis vyko netolygiai.

Skaitmeninė revoliucija ir pandemijos lūžis

Tikrasis lūžis įvyko pastarąjį dešimtmetį, ypač po 2020-ųjų pandemijos pradžios. Izoliacija, kontaktų ribojimas ir masinė paslaugų skaitmenizacija pakeitė kasdienius įpročius. Daugelis verslų atsisakė grynųjų, paskatindami pirkėjus naudotis kortelėmis arba mobiliosiomis piniginėmis.

Šis etapas buvo sunkus kai kuriems, bet neišvengiamas. Net tie, kurie priešinosi pokyčiams, buvo priversti prisitaikyti. Ir štai dabar, net senjorai perka internetu, sumoka už vaistus telefone ar užsiregistruoja banko programėlėje. 

Visa tai yra dalis naujo požiūrio, kuris kuriasi nebe iš baimės, o iš įpročio. Grynieji vis dar egzistuoja kaip saugumo priemonė, kaip atsarginis variantas, kaip tam tikras nostalgijos ženklas. Tačiau jų buvimas jau nebėra būtinybė, greičiau – sąmoningas pasirinkimas arba atsakas į konkrečią situaciją.

Pasirinkimo ir pasitikėjimo klausimas

Dabartinė karta turi visai kitokį santykį su pinigais. Jiems pinigai – tai skaičiai ekrane, balansas programėlėje ar QR kodas. Grynieji – tai labiau atvejis „jeigu prireiktų“. Jie turi savo vietą kišenėje, stalčiuje ar automobilio dėžutėje, bet nenaudojami kasdien.

Svarbiausia, kad pasikeitė pasitikėjimas. Žmonės nebesibaimina, kad bankas uždarys sąskaitą ar dings jų pinigai. Finansų valdymas tapo skaidresnis, lengviau prieinamas ir suprantamesnis. 

Jaunoji karta net pradėjo investuoti, taupyti išmaniuoju telefonu, stebėti išlaidas ir naudotis biudžeto programėlėmis. Kita vertus, dalis visuomenės vis dar vertina grynuosius, kaip kontrolės formą, kaip alternatyvą technologijoms ar kaip būdą išlaikyti dalelę privatumo.

Ir tai natūralu. Pokyčiai nevyksta vienodai visiems. Tačiau akivaizdu viena: per tris dešimtmečius Lietuva iš visiškai grynųjų ekonomikos tapo skaitmeninės finansų kultūros pavyzdžiu regione.

Evoliucija be prievartos

Lietuvių požiūris į grynuosius pinigus pasikeitė ne per naktį. Tai buvo procesas, kuriame dalyvavo technologijos, politika, socialiniai įpročiai ir net asmeniniai prisiminimai. 

Kiekvienas laikotarpis formavo vis kitokį santykį su pinigais, nuo įtarumo iki pasitikėjimo, nuo įpročio iki patogumo.

Šiandien grynieji vis dar egzistuoja, bet jų funkcija jau kitokia. Jie nėra pagrindinė atsiskaitymo forma, tačiau išlieka kaip tylus atsarginis planas. Ir kol kiekvienas žmogus gali pasirinkti, laikyti pinigus rankose ar telefone, tol šis pokytis bus ne revoliucija, o natūrali evoliucija.