Kainų kontrolė tiekimo grandinėje: įvardijo, kur baigiasi verslo strategija ir prasideda pažeidimai

Kai prekių gamintojai ar tiekėjai tariasi su platintojais ir standartizuotose sutartyse numato, už kokią kainą prekės bus parduotos galutiniams vartotojams, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti įprasta ir kasdienė verslo praktika. Vis dėlto sudarant tokius susitarimus tiek tiekėjams, tiek platintojams reikėtų pagalvoti ir apie konkurencijos taisyklių reikalavimus.

„Gamintojui ir platintojui nedraudžiama susitarti dėl gamintojo platintojui tiekiamų prekių kainos, tačiau į konkurencijos teisės draudžiamų susitarimų ratą patenka tokie susitarimai, kuriais gamintojas nurodo platintojui, už kokią konkrečią kainą pastarasis turėtų perparduoti savo klientams gamintojo tiekiamas prekes“, – dėmesį į detales atkreipia advokatų kontoros WIDEN asocijuota partnerė, advokatė Lina Darulienė.

Konkurencijos tarybos pirmininkės pavaduotoja Irma Urmonaitė priduria, kad ne tik sutartyse, bet ir kitais būdais, pavyzdžiui, el. paštu, teikiami platintojams nurodymai, įpareigojantys juos parduoti prekes vartotojams būtent tiekėjų ar gamintojų nurodytomis minimaliomis arba fiksuotomis kainomis, pažeistų konkurencijos taisykles.

Ar toks susitarimas iš tiesų riboja konkurenciją, vertinama kiekvienu atveju atskirai. Auksinė taisyklė – paprasta: platintojas turi savarankiškai nustatyti prekių pardavimo kainas galutiniams vartotojams, o gamintojas neturėtų kištis į platintojo kainodarą ar planus siūlyti pirkėjams akcijas bei nuolaidas.

Pasak advokatės L. Darulienės, konkurencijos teisė griežtai draudžia susitarimus tarp gamintojo ir platintojo dėl minimalios arba fiksuotos prekių perpardavimo kainos nustatymo, nes tokie susitarimai daro itin didelę žalą vartotojams.

Rekomendacija neturi virsti spaudimu

Konkurencijos tarybos atstovė I. Urmonaitė teigia, kad paprastai nėra draudžiama nustatyti maksimalias arba rekomenduojamas prekių perpardavimo kainas, tačiau rekomendacija neturi virsti spaudimu platintojams griežtai laikytis nurodytų kainų.

Institucijos darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai gamintojai ar tiekėjai pasitelkia netiesioginius būdus perpardavimo kainoms fiksuoti.

„Nors sutartyse, kurias pasirašo prekių tiekėjai ir platintojai, nėra įtraukta nuostatų apie kainų fiksavimą, tačiau tiekėjas imasi veiksmų riboti platintojų galimybes vartotojams pasiūlyti mažesnes kainas arba taikyti akcijas. Jeigu platintojai savo nuožiūra nuolaidas pritaiko, tiekėjai netgi grasina nutraukti prekių pardavimą ir atsisakyti bendradarbiavimo. Tokie veiksmai taip pat yra laikomi pažeidžiantys konkurencijos teisę“, – aiškina I. Urmonaitė.

Pasitaiko išimčių

Tiesa, tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, siekiant palengvinti naujo produkto patekimą į rinką ar organizuojant trumpalaikę mažų kainų kampaniją, gali būti pateisinami susitarimai tarp gamintojo ir platintojo dėl minimalių arba fiksuotų prekių perpardavimo kainų nustatymo, tačiau jie turi atitikti visas tokioms išimtims nustatytas sąlygas. Viena jų – gamintojo ir platintojo susitarimai dėl maksimalių prekių perpardavimo kainų yra leidžiami, bet tik tokiu atveju, jeigu susitarimo šalių rinkų dalys neviršija 30 proc. ir jeigu tokiu būdu nėra maskuojamas draudžiamas susitarimas dėl minimalių arba fiksuotų kainų nustatymo.

„Svarbu žinoti, kad konkurencijos teisės išimčių taisyklės yra itin griežtos, o visa rizika dėl tinkamo susitarimų atitikties konkurencijos teisei įvertinimo tenka verslui. Už draudžiamus susitarimus tiek gamintojui, tiek platintojui gresia iki 10 proc. pasaulinių metinių pajamų dydžio baudos“, – paaiškina advokatė L. Darulienė.

Franšizės tinkle irgi slypi pavojų

Mažmeninės prekybos, restoranų, viešbučių bei paslaugų sektoriuose yra paplitę franšizės susitarimai, kai viena įmonė suteikia kitai įmonei teisę naudoti jos prekės ženklą, verslo modelį, komercinę patirtį (angl. „know-how“) ir kitą intelektinę nuosavybę.

Tam tikros franšizės susitarimų nuostatos riboja franšizės gavėjo veiksmų laisvę, pavyzdžiui, reikalavimai įrengti standartizuotą parduotuvės interjerą ir užtikrinti paslaugų kokybę. Tačiau šie ribojimai paprastai laikomi būtinais norint užtikrinti franšizės tinklo vienodumą, prekės ženklo reputaciją ir vartotojų lūkesčių atitikimą.

Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai franšizės susitarimai apriboja konkurenciją tarp franšizės gavėjų ar jų galimybes konkuruoti dėl vartotojų. Pavyzdžiui, jeigu franšizės davėjas nustato, kokias fiksuotas ar minimalias prekių ar paslaugų pardavimo kainas turėtų galutiniam vartotojui taikyti franšizės gavėjas, tokie veiksmai gali būti pripažinti pažeidžiančiais konkurencijos teisę.

Susitarimai dėl kainų – priežiūros institucijų akiratyje

Pastaraisiais metais Konkurencijos taryba nustatė tris susitarimus dėl kainų įvairiuose vartotojams aktualiuose sektoriuose. Vienas iš jų nustatytas nekilnojamojo turto rinkoje, kuomet franšizės tinklui priklausančios nekilnojamojo turto agentūros susitarė, kokio dydžio komisinį mokestį turėtų mokėti klientai. Taip pat išaiškintas susitarimas dėl kainų maisto papildų bei kosmetikos priemonių platinimo tinkle, kai tiekėjas kartu su platintojais siekė išlaikyti aukštesnes maisto papildų ir kosmetikos priemonių pardavimo kainas. Trečiasis pažeidimas nustatytas energetikos sektoriuje – šilumos siurblių gamintoja apribojo platintojų konkurenciją, nustatydama savo gaminamų šilumos siurblių perpardavimo kainų lygį bei nuolaidų dydžius. Galutinį žodį, ar Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė minėtus pažeidimus, tars teismas, nagrinėjantis nubaustų įmonių skundus.

Draudžiami susitarimai dėl kainų išaiškinami ir Europos Sąjungos mastu: 2025 m. spalį Europos Komisija nustatė draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo prabangios mados rinkoje, prekės ženklams „Gucci“, „Chloe“ ir „Loewe“ apribojus jų prekes parduodančių įmonių galimybes nustatyti gaminių kainas. Kiek anksčiau, 2018 m., už draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų buvo nubaustos keturios elektroniką gaminančios įmonės: „Asus“, „Denon & Marantz“, „Philips“ ir „Pioneer“.