Skurdas Lietuvoje pasiekė lūžio tašką: šalies gyventojai prie savivaldybių prašo šilumos, ne pinigų

Kai kam tai – kompensacijos iš savivaldybės, kitiems – „Maisto banko“ siūloma parama. O kai kam – tiesiog sėdėjimas prie žvakės, kai televizorius tampa vieninteliu šviesos šaltiniu. Daugybei senjorų ir mažas pajamas gaunančių šeimų rudens pradžia reiškia ne auksinius lapus, o pilkėjančias perspektyvas. 

Jų išgyvenimo kasdienybė tampa vis sunkesnė. O valstybė, regis, dar kartą išbandoma, kiek pasirengusi ji padėti pažeidžiamiausiems? Didesnės kompensacijos, paramos akcijos, socialinės iniciatyvos – visa tai šiandien tampa nebe gražiais žodžiais, o konkrečiu skirtumu tarp bado ir pavalgyto vakaro.

Šildymo kompensacijų banga jau plaukia į savivaldybę

Vilniaus miesto savivaldybė šį rudenį užtvindyta prašymais dėl šildymo kompensacijų. Per pirmąsias rudens savaites čia jau užregistruota apie 18 tūkst. prašymų – net 25 proc. daugiau nei tuo pačiu metu pernai. Ir tai tik pradžia. 

Savivaldybės darbuotojai prognozuoja, kad dar viena banga pasieks įstaigas po pirmųjų šildymo sąskaitų, o trečioji – sausio mėnesį, kai neliks šildymo lengvatų.

„Už šviesą, už vandenį, už viską reikia mokėti“, – pasakoja 91 metų Jadvyga. Ji su vyru vakarais sėdi be šviesos – įsijungia tik televizorių. Moteris tikisi, kad šildymo sąskaitos bus mažesnės ir jai pavyks gauti kompensaciją.

85 metų Vytautas taip pat atėjo prašyti paramos. Jo žmona jau ketverius metus guli po insulto, todėl be šildymo tenka mokėti ir už vaistus, sauskelnes, slaugos priemones. „Ne visi vaistai kompensuojami,“ – sako jis, pridurdamas, kad su pensijomis išgyventi tiesiog nebeįmanoma.

„Maisto bankas“: senjorai – ne vieninteliai, kuriems trūksta pagalbos

Kol savivaldybė tvarko kompensacijas, „Maisto bankas“ kasdien išklauso žmonių istorijų. Vieniši senjorai vis dažniau pasakoja, kad jiems tenka rinktis – ar šildyti butą, ar valgyti. 

Prie paramos punktų vis dažniau matomos eilės – ne tik pagyvenusių žmonių, bet ir jaunų tėvų, kurie ką tik išleidę vaikus į mokyklas. „Vieniši tėvai susiduria su iššūkiais – būreliai, priemonės, maistas. Jei šeimoje vienas maitintojas – padėtis dar prastesnė,“ – sako Simonas Gurevičius, „Maisto banko“ vadovas. 

Jo teigimu, organizacija jau dabar remia maistu apie 250 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje. Ir vis dėlto, Statistikos departamentas skelbia, kad beveik pusė milijono gyventojų negali sau leisti visaverčio maisto.

Dirbantys skurde – „Caritas“ vadina tai Lietuvos gėda

„Labai skaudu girdėti apie dirbančiųjų skurdą. Jei žmogus dirba ir vis tiek negali išlaikyti savęs ar savo vaikų, tai yra Lietuvos gėda,“ – sako Ieva Urbonaitė iš „Carito“. Organizacija jau pradėjo kalėdinę iniciatyvą „Dosnumo krepšelis“. Jos esmė – paimti tuščią maišelį, pripildyti ilgai negendančių produktų ir sugrąžinti į „Caritą“.

Šiemet planuojama išdalinti daugiau nei 20 tūkst. krepšelių. Pernai grįžo tik 13 tūkst. „Svarbiausia – produktai, kuriuos galima vartoti iš karto: konservai, arbata, cukrus. Benamystėje gyvenantiems žmonėms tai – gyvybiškai svarbu,“ – aiškina Urbonaitė.

Solidarumas – ne prabanga, o būtinybė

Socialinės paramos darbuotojai ragina nepraeiti pro šalį, kai šalia stovi žmogus, kuriam reikia pagalbos. Daugeliui tai gali būti viena maisto pakuotė, viena dėžutė vaistų ar viena sąskaita už šilumą. Tačiau kitam – tai gali būti skirtumas tarp išgyvenimo ir beviltiškumo.

Ruduo – tai ne tik metas išsitraukti šiltą megztinį. Tai laikas, kai visuomenė patikrinama, kiek joje liko žmogiškumo. Ir šįkart jis skaičiuojamas ne spalvomis medžiuose, o žmonėmis eilėse prie savivaldybės durų.