Prisijunkite
Paskelbė
Ina Jonaitienė
Paskelbta
Toksinė santuoka nesugriūva per naktį – ji po truputį tave išsekina, tyliai ir nepastebimai, kol vieną dieną atsikeli jausdamasis lyg svetimas savo paties gyvenime. Išmoksti gyventi išgyvenimo režimu: nutyli tiesą, šypsaisi jausdamas nerimą, apsimeti, kad jūsų santykiai yra kur kas sveikesni, nei yra iš tikrųjų.
Iš šalies viskas atrodo pakankamai normalu, tačiau viduje tu ir tavo gyvenimas pamažu byrėja. Tai painus, labai vienišas skausmas, apie kurį beveik nekalbi, nes net pats jo iki galo nesupranti. Tačiau jei esi sau visiškai atviras, žinai – santuoka, kurioje gyveni, visiškai nepanaši į tą, kurią kadaise pasirinkai.
Dauguma galvoja, kad emocinis atsitraukimas yra sąmoningas sprendimas, tačiau toksinėje santuokoje tai nutinka lėtai, tarsi tavo dvasia pamažu paliktų tave be tavo leidimo. Nustoji reaguoti į konfliktus, nes stengiesi taupyti emocinę energiją vien tam, kad galėtum kasdien tiesiog egzistuoti. Nustoji išsakyti savo poreikius, nes žinai, kad jie bus nuvertinti, išjuokti arba paversti našta. Nustoji tikėtis, kad bus geriau, nes viltis tampa pavojinga – ji tik paruošia dar vienam nusivylimui.
Nuolatinis emocijų atmetimas pamažu priverčia užsidaryti savyje. Tampi lyg vaiduoklis savo gyvenime – fiziškai esi šalia, bet tarsi nebegyveni iš tikrųjų. Atlieki kasdienes užduotis tyliai, atitrūkęs, tarsi jau gedėtum kažko, ko dar neatsisakei. Nebekonfliktuoji, nes paprasčiausiai nebeturi tam jėgų. Ir vieną dieną supranti, kad tavo išgyvenimas labiau priklauso nuo tylos nei nuo ryšio.
Toksinė santuoka ardo tavo savastį po mažą dalelę. Pamažu pamiršti, kas tau patinka, ko tu nori ir koks buvai prieš nuolatinę kritiką, kuri iškreipė tavo savivertę. Pradedi abejoti net tokiais sprendimais, kuriuos anksčiau priimdavai lengvai ir natūraliai. Vis dažniau atsiprašinėji net tada, kai nesi niekuo kaltas, vien tam, kad tik išvengtum konflikto. Pasitikėjimas savimi, kurį kadaise laikiai savaime suprantamu, ima atrodyti kaip prabanga, kuri tau nebepriklauso. Šis savęs praradimas neatrodo dramatiškas – jis tylus, bet bauginančiai gilus.
Vieną dieną pažvelgęs į veidrodį tiesiog nebeatpažįsti žmogaus, į tave žiūrinčio atgal. Net menkiausi pasirinkimai atrodo be galo sunkūs, nes esi įpratęs manyti, kad vis tiek pasielgsi „neteisingai“. Bijai būti įvertintas net tokiose situacijose, kuriose turėtum jaustis saugus. Ir pradedi gedėti to savo „aš“, kuris egzistavo dar iki tol, kol ši santuoka perrašė tavo asmenybę.
Nuoskaudos toksinėje santuokoje neatsiranda staiga – jos kaupiasi pamažu, tarsi emocinės apnašos. Ima erzinti tai, kaip partneris kalba, kaip juda, kaip tiesiog būna šalia tavęs neprisiimdamas jokios atsakomybės. Kiekvienas sulaužytas pažadas, kiekviena manipuliacija prisideda prie vidinės, nebylios nusivylimo istorijos. Nebepasitiki juo, nes tavo kūnas jau seniai suprato tai, ką protas dar bandė pateisinti.
Slapta nuoskauda tampa tavosios kasdienybės fonu. Tu jos neišsakysi, nes žinai, kad ji virs konfliktu, kuriam nebeturi jėgų. Tad ji verda tyliai, o paprasti kasdieniai bendravimo momentai tampa emociniais spąstais. Pradedi vengti pokalbių, artumo, net žvilgsnio į akis. Ir skaudžiausia suprasti, kad tu nebe ilgiesi ryšio – tu ilgiesi atstumo.
Kai kada toksinėje santuokoje išblaivinantis suvokimas užklumpa staiga, tarsi šaltas vanduo: „Tai dabar ir yra mano gyvenimas.“ Apsidairome po namus, kasdienes rutinas, savo vidinę būseną ir staiga aštriai pajuntame, kiek daug praradome. Lygini dabartį su ateitimi, kurią kažkada sau įsivaizdavai, ir tas kontrastas atrodo beveik nepakeliamas. Klausi savęs, kaip čia atsidūrei, nors tiek stengeisi, taip giliai mylėjai ir tiek daug paaukojai. Ir vis dažniau jauti, kad didžiausia našta yra ne pati santuoka, o nusivylimas, kuris ją lydi.
Ši vidinė gedulo būsena niekur nedingsta. Ji tave lydi automobilyje, duše, virtuvėje, naktį, kai negali užmigti. Jautiesi įstrigęs tarp dviejų skausmingų pasirinkimų: likti ten, kur gęsta tavo vidus, ar išeiti ir sugriauti įprastą gyvenimą. Gedėti pradedi ne tik santykių, bet ir suaugusio gyvenimo, kurio, tavo nuomone, buvai nusipelnęs. Ir tyliai pradedi galvoti, kad laimė galbūt tiesiog ne tau skirta.
Toksinė santuoka tarsi perrašo tavo nervų sistemą taip, kad net ramybės akimirkomis lauki blogiausio. Atsikeli su nerimu, su juo eini miegoti, o dieną gyveni su vidiniu įsitempimu. Tavo kūnas visada pasiruošęs emociniam smūgiui – kritikai, pašaipoms, šaltumui, tyliam ignoravimui ar staigiam pykčio protrūkiui. Džiaugsmas tampa svetimas jausmas, o net neutralumas atrodo įtartinas.
Pamažu pradedama visiškai atbukti: atrodo, jog išsisemi tiek, kad nebejauti nieko. Savaitgaliai, šventės, buvimas dviese, kurie turėtų teikti artumą, tave tik gąsdina – jie itin ryškiai išryškina santykių trapumą. Nustoji tikėtis švelnumo ir nuoširdumo, nes jau esi išmokytas jų nesitikėti. Ir ima bauginti mintis, kiek dar ilgai tavo kūnas ištemps, gyvendamas nuolatinėje vidinėje parengtyje.
Toksinė santuoka paverčia tave emociniu „taikdariu“. Visą laiką stebi jų toną, žvilgsnį, kūno kalbą, tarsi bandydamas užbėgti audrai už akių. Prisitaikai – renki žodžius, atsisakai savo poreikių, slopini reakcijas vien tam, kad neįsižeistų, nesupyktų ar neatsitrauktų. Tavo dėmesys nuolat sutelktas į juos, kol tavo paties jausmas beveik išnyksta. Ši nematoma emocinė našta tampa tavo kasdienybe.
Nebekalbi laisvai, nes nuolat skaičiuoji galimas reakcijas. Nebeatsipalaiduoji, nes bet kurią akimirką „oras kambaryje“ gali pasikeisti. Pripranti prie būsenos, lyg visada vaikščiotum ant kiaušinių lukštų. Ir galiausiai suvoki, kad jų emocinę būseną supranti geriau nei jie patys – tačiau nuo to tau tik dar sunkiau.
Artumas tokiuose santykiuose dažniausiai išnyksta daug anksčiau, nei pati santuoka. Nebedalinatės istorijomis, juokeliais, svajonėmis, švelnumu. Pokalbiai tampa grynai praktiniai – apie buitį, darbus, vaikų tvarkaraščius, sąskaitas. Gyvenate kartu, bet iš tikrųjų – atskirai. Tai partnerystė tik pavadinime.
Pradedi jaustis vienišas net tada, kai sėdi tame pačiame kambaryje. Suvoki, kad jau labai seniai nejauti tikro emocinio artumo, galbūt net metus ar dar ilgiau. Vengi jo buvimo šalia, užuot jo ieškojęs. Gyvenate paralelinius gyvenimus, kurie beveik niekada nesusikerta. Ir pamažu imi tenkintis menkutėmis artumo nuotrupomis vien todėl, kad bijai likti visai be nieko.
Toksinis partneris dažnai taip iškreipia realybę, kad kiekviename konflikte būtent tu tampi „bloguoju“. Jis menkina tavo jausmus, neigia tavo patirtį, perrašo situacijas taip, kad pats pasirodytų auka. Galiausiai imi atsiprašinėti net tada, kai nieko blogo nepadarei. Suvoki, kad atvirumas tavęs neapsaugo – apsaugo tik tyla.
Pradedi dvejoti savo pačio atmintimi, vertinimu ir sveika nuovoka. Prieš ką nors pasakydamas sustoji ir apgalvoji: ar nebus tai panaudota prieš tave? Imi prisiimti kaltę, kuri tau iš tikrųjų nepriklauso. Baiminiesi išreikšti skausmą, nes žinai – jis bus sumenkintas ar pasuktas taip, kad atrodytum perdėtai jautrus. Galiausiai, iš nuovargio, dalis tavęs patiki ir jų sukurta istorija vien tam, kad bent šiek tiek sumažėtų įtampa.
Toksinėje santuokoje namai ima priminti minų lauką. Net kai ramu, kūnas neatsipalaiduoja, nes jau žino – tai laikina. Baisu parodyti tikrus jausmus, prašyti pagalbos arba tiesiog būti savimi. Slopini, slepi, prisitaikai. Erdvė, kuri turėtų būti saugi, tampa vieta, kur nuolat jauti įtampą.
Pradedi vengti namų: pasilieki ilgiau darbe, be reikalo vaikštai po parduotuves, sėdi mašinoje vien tam, kad bent kelias minutes galėtum ramiai kvėpuoti. Ilgiesi tikros tylos, kuri nereiškia šalto atstumo ar grėsmės. Namai ima atrodyti kaip scena, kurioje nuolat vaidini. Ir vieną dieną pastebi, kad visur kitur jautiesi laisvesnis nei vietoje, kur turėtum jaustis savaime saugus.
Pradedi vis ryškiau įsivaizduoti gyvenimą vienas – ramius rytus, tylias, be įtampos naktis, namus be nuolatinio nerimo. Mintyse matai gyvenimą, kuriame gali laisvai kvėpuoti, ilsėtis ir būti savimi be atsiprašymų. Šios fantazijos gąsdina, bet kartu ramina. Jos parodo, kad ir kitas gyvenimas yra įmanomas, nors ir atrodo baugiai neapibrėžtas.
Tai nereiškia, kad tu nemyli partnerio – tai reiškia, kad skęsti. Mintyse sveri, kas labiau žeis: likti ar išeiti. Įsivaizduoji save pakuojantį daiktus, skambinantį artimam žmogui, išvažiuojantį, dingstantį iš šios realybės. Pradedi pastebėti, kaip dažnai svajoji apie naują pradžią. Ir tyliai klausi savęs: galbūt tie vaizdiniai yra arčiau tiesos nei gyvenimas, kuriame esi dabar.
Toksinė santuoka įtikina tave, kad jų nuotaika – tavo kaltė, o jų laimė – tavo pareiga. Jauti kaltę, kai jie suirzę, nerimą, kai jie atsitraukę, ir atsakomybę, kai jie išsilieja ant tavęs. Bandai taisyti dalykus, kurių nesugadinai. Bandai užpildyti emocines tuštumas, kurias jie patys atsisako pripažinti.
Šis emocinis rūpinimasis tampa visą laiką užimančiu vaidmeniu. Pamažu prarandi ryšį su savo pačio poreikiais, nes viską aukojiesi dėl jų būsenos. Gyveni nuolat per dažnai „per daug stengdamasis“, kol jie – „per mažai prisideda“. Jauti kaltę net tada, kai nori erdvės, ribų ar paprasčiausio džiaugsmo. Ir įsisąmonini, kad visą emocinį santykių svorį neši vienas.
Pradedi pagražinti istorijas, kad jūsų santuoka atrodytų geresnė, nei yra iš tikrųjų. Nutyli konfliktus, kontrolę, vienatvę. Paversti juokus tuo, kas iš tiesų skaudina. Sakai „viskas gerai“, nors žinai, kad taip nėra, nes prisipažinti atrodo lyg pripažinti asmeninę nesėkmę. Taip dar labiau įklimpsti į izoliaciją.
Palaipsniui prarandi paramą, kurios iš tikrųjų labai reikia. Gėdijiesi, kad pasilieki, bet ir baisiesi idėjos išeiti. Baiminiesi, kad tavęs nesupras, pasmerks ar nuvertins. Ir pradedi nešiotis savyje paslaptis, kurios tampa tokios sunkios, kad ima keisti net tai, kaip save matai.
Toksines santuokas žmonės dažnai tęsia vien todėl, kad iš išorės jos atrodo beveik neišeinamos. Nerimauji dėl pinigų, būsto, vaikų, bendrų įsipareigojimų, statuso. Galvoje kartoji visus galimus scenarijus, ir nė vienas iš jų neatrodo saugus ar paprastas. Atrodo, tarsi būtum įspraustas tarp dviejų skaudžių kelių: likti ar išeiti. Šis įkalinimo jausmas ima dusinti.
Jautiesi tarsi eitum su nuolatiniu sunkumu krūtinėje. Pyksti ant aplinkybių, kurios laiko tave vietoje. Baisiausia – pasirinkti ne tą sprendimą ir sugadinti sau gyvenimą. Pamažu pradedi tikėti, kad tavo nelaimė yra kaina, kurią tiesiog „privalai“ mokėti už stabilumą ir išgyvenimą.
Supranti, kad negali į savo partnerį atsiremti tada, kai tau sunku, nes atvirumas dažnai atsisuka prieš tave. Sulaikai ašaras, nutyli baimes, slepi širdį. Prisitaikai gyventi be emocinės apsaugos. Išmoksti guosti ir palaikyti save pats, nes niekas kitas to už tave nepadaro. Po truputį pamiršti, kaip atrodo švelni, nesmerkiančiai priimanti meilė. Emocinio saugumo nebuvimas tampa tokia įprasta būsena, kad pradedi ją laikyti norma.
Nusistatai savo lūkesčius taip žemai, kad jie vos egzistuoja. Vietoje to, kad ieškotum ryšio, ruoši save atmetimui ar pykčiui. Jautiesi mažas, nors turėtum jaustis mylimas ir priimtas. Liūdesys tampa pastoviu, tildytu palydovu, kurį nešiojiesi visur, kur eini.
Toksinė santuoka pakeičia tave taip, kaip niekada nenorėjai. Tampi tylesnis, liūdnesnis, atsargesnis, vis labiau nutolęs nuo savo tikrųjų jausmų ir poreikių. Prarandi savo kibirkštį, humorą, džiaugsmą – net tavo laikysena, žvilgsnis, balsas pamažu pasikeičia. Ant pečių jauti metų naštą, praleistą ne gyvendamas, o vien stengdamasis išgyventi. Ir be galo pasiilgsti tos savo versijos, kuri drąsiai švietė ir džiaugėsi gyvenimu.
Dažnai būtent ši akimirka tampa lūžio tašku. Suvoki, kad pasilikdamas rizikuoji visiškai prarasti save. Pradedi rinktis mažus, tyliai drąsius savęs saugojimo veiksmus – ribas, pagalbos paieškas, nuoširdų pokalbį bent su vienu žmogumi, kuriuo pasitiki. Pamažu imi įsivaizduoti gyvenimą, kuriame vėl jautiesi pilnas ir gyvas. Ir galiausiai tylus vidinis balsas aiškiai pasako tai, ko iki šiol bijojai pripažinti: tu nusipelnai daugiau, nei šiuo metu gauni.
Ina Jonaitienė
Žurnalistė
Rašydama apie astrologiją ir gyvenimo naujienas, siekiu kurti turinį, kuris įkvepia, guodžia ir priverčia susimąstyti. Mano tekstuose susilieja meilė žvaigždėms, domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras dalintis įžvalgomis apie kasdienybę, tiek dangišką, tiek žemišką.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.