Ilgiausiai gyvenantis paukštis pasaulyje nustebino net mokslininkus, amžius perkopė septynias dešimtis

Apskritai galima sakyti, kad paukščių gyvenimo trukmė svyruoja nuo penkerių iki dešimties metų, bet vidurkio nustatyti sunku, nes ši klase apima daugiau nei vienuolika tūkstančių rūšių, kurių gyvenimas labai skirtingas. 

Tarp ypatingai ilgaamžių rūšių išsiskiria papūgos, flamingai, audros paukščiai ir švyturiai. Daugelis šių paukščių rūšių gyvena daugiau nei 30 metų. Ilgiausiai laukinėje gamtoje gyvenantis paukštis yra laysano albatrosas „Wisdom“, kuris aptiktas Midvėjaus atolų draustinyje Havajuose ir 2023 metais sulaukė net 73 metų. 

Tarp kitų ilgaamžių paukščių minimi rausvieji kakadu bei Andų kondorai, kurie gamtoje gyvena 40–50 metų. Trumpiausiai gyvena giesmininkai, griežlės ir geniai. Mažiausias iš jų, rubino gerklės kolibris, gamtoje dažniausiai išgyvena 3 - 5 metus, nors atsižvelgiant į jo mažą dydį tai vis tiek yra ilgas laikas.

Kas lemia paukščių gyvenimo trukmę

Gyvūnų pasaulyje dažnai galioja taisyklė, kad kuo didesnis gyvūnas, tuo ilgiau jis gyvena. Paukščiams ši taisyklė ypač būdinga. Didesni paukščiai ne tik gyvena ilgiau, bet ir turi mažiau priešų bei bręsta lėčiau. Vis dėlto pasitaiko ir išimčių. 

Pavyzdžiui, kolibriai, nors yra vieni mažiausių, kai kurios jų rūšys gamtoje gali gyventi iki 14 metų. Tuo tarpu didžiausi pasaulyje paukščiai stručiai nelaisvėje gali sulaukti net 70 metų, tačiau laukinėje gamtoje dažniausiai gyvena 30 - 40 metų, nes yra labiau pažeidžiami plėšrūnų.

Klimatas taip pat turi didelę reikšmę. Tropikuose gyvenantys paukščiai pasižymi lėtesniu gyvenimo ritmu, ilgesne gyvenimo trukme, mažesniu metabolizmu ir mažesniu palikuonių skaičiumi. Vidutinio klimato juostoje gyvenantys paukščiai gyvena greitesniu ritmu ir trumpiau. 

Pavyzdžiui, papūgos, kurios dažnai gyvena 20 - 30 metų, išsiskiria ne tik tropine aplinka, bet ir aukštu intelektu. Ilgą gyvenimą skatina ir jų socialinis elgesys bei augalinis maistas. Mokslininkai taip pat pabrėžia telomerus, chromosomų galų struktūras, kurios lemia sveikatą ir gyvenimo trukmę. 

Pastebėta, kad migruojantys paukščiai turi trumpesnius telomerus nei nemigruojantys, o tai siejama su migracijos sukeliamu stresu. Vis dėlto pagrindinė ilgaamžiškumo priežastis yra skraidymo gebėjimas. Skraidantys paukščiai gyvena net keturis kartus ilgiau nei tokio pat dydžio gyvūnai, kurie skraidyti negali.

Kaip mokslininkai nustato paukščių amžių

Žinduolių amžių galima nustatyti pagal dantų ar kaulų nusidėvėjimą, tačiau paukščių atveju tai daug sunkiau. Dauguma jų gamtoje nesulaukia maksimalaus amžiaus dėl nelaimingų atsitikimų ar plėšrūnų. 

Vienas iš dažniausiai taikomų metodų yra žiedavimas, kai paukščiui ant kojos uždedamas metalinis arba spalvotas žiedas. Tai padeda sekti jų migraciją bei judėjimą ir suteikia duomenų apie jų ilgaamžiškumą. 

Jaunų paukščių amžių galima nustatyti pagal „jauniklių apdarą“, kuris atrodo pūkuotas ir netvarkingas, o suaugusiųjų plunksnos su laiku tampa labiau susivėlusios. Didesnių paukščių, pavyzdžiui, grifų, sparnuose su amžiumi atsiranda tarpų. Net pelėdų amžių galima nustatyti pagal plunksnų spalvą ultravioletinėje šviesoje, nes kai kuriuose jų pigmentuose vykstantys pokyčiai parodo amžiaus skirtumus.

Tarp ilgaamžių paukščių išsiskiria Andų kondorai, tai jų gyvenimo trukmė 40 - 50 metų. Stručiai paprastai gyvena 30 - 40 metų, papūgos ir flamingai 20 - 30 metų, audros paukščiai bei švyturiai 15 - 30 metų. Tuo tarpu kolibrių gyvenimo trukmė yra trumpiausia ir svyruoja nuo 3 iki 14 metų, priklausomai nuo rūšies.