Kiekvienas medis turi savo balsą: pasakė, kaip apginti Lietuvos miškus, neperžengiant įstatymo ribų

Kitur – plikos plynės, gilių vėžių išdraskytas dirvožemis, šakų krūvos ir „medienos plantacijos“, kurios su gyva giria turi tiek pat bendro, kiek duobėta automobilių aikštelė su žiedais kvepiančia pieva.

Nenuostabu, kad daug kas jaučia bejėgiškumą. Miškai kertami „pagal taisykles“, įstatymai atrodo sudėtingi, o sprendimai neretai priimami kabinetuose, kuriuose nesigirdi visuomenės balso. Tačiau bejėgiškumas – tik būsena, o ne lemtis. Kitų šalių piliečių patirtis rodo: paprasti žmonės gali tapti labai rimta jėga, ypač ten, kur kalbame apie aplinkosauginį teisingumą. Ir Lietuvoje miškai nėra vien „specialistų reikalas“ – tai bendras visų mūsų reikalas, kuris prasideda nuo paprasto, bet tvirto sprendimo: veikti taip, kad neperžengtume įstatymo ribų ir kartu netaptume medienos pramonei patogiais stebėtojais.

Miškų krizė nėra vien gamtos klausimas. Tai ir socialinė problema, kuri paliečia žmonių gyvenimo kokybę, sveikatą, bendruomenių ryšius ir net teisingumo jausmą. Plyni kirtimai reiškia mažesnę biologinę įvairovę, prastesnę vandens kokybę ir sausesnius upelius, didesnę eroziją ir prastėjantį dirvožemį. Jie atima grybavimo, uogavimo, pasivaikščiojimų ir poilsio vietas, o neretai bendruomenės apie planuojamus kirtimus sužino tik tada, kai traktoriai jau stovi sužymėtame kvartale. Aplinkosauginis neteisingumas čia labai konkretus: dažniausiai nukenčia tie, kurie turi mažiausiai resursų – tiek kaimo, tiek miesto žmonės, mažesnes pajamas gaunančios šeimos ir bendruomenės, neturinčios galimybės samdytis teisininkų ar „prieiti“ prie sprendimų priėmėjų.

Todėl vis svarbesnė tampa pilietinė ekologija – bendruomenės gebėjimas pačiai stebėti, matuoti, dokumentuoti ir ginti savo aplinką. Kitose šalyse piliečių mokslas (citizen science) seniai tapo praktiniu įrankiu, kuris padeda demaskuoti taršą ir niokojimą, sustiprina žmonių balsą derybose su valdžia ir verslu, o svarbiausia – kuria naują santykį su aplinka: nuo pasyvaus vartotojo iki atsakingo sergėtojo ir globėjo. Lietuvoje tai taip pat įmanoma. Ir tam nereikia būti nei miškininku, nei biologu. Reikia tik nuoseklumo, bendruomeniškumo ir aiškaus tikslo.

Pirmas, paprasčiausias žingsnis – tapti savo apylinkės miško „sensoriumi“. Stebėti, fiksuoti ir sistemingai rinkti duomenis: fotografuoti naujai atsiradusias kirtavietes, sunkią techniką ir jos paliktus pažeidimus, pažeistas vandens vagas, šaltinius, šlaitus. Kiekvieną kartą užrašyti datą, vietą (GPS), plotą ir kirtimo tipą – plyną, atrankinį ar kitą. Visa tai tvarkingai kaupti: bendruomenės „Google Drive“, žemėlapiuose, Excel'io lentelėse. Čia slypi didžiulė jėga, kuri dažnai nuvertinama: emocingas šūksnis „viską iškirto“ dažnai atsimuša į sieną, o nuosekliai surinkti kelerių metų duomenys jau kalba institucijų, žiniasklaidos ir sprendimų priėmėjų kalba.

Kai atsiranda bent keli žmonės, kitas žingsnis natūraliai gimsta pats – bendruomeninis „miškų auditas“. Suburti seniūnijos gyventojus, kaimo bendruomenę ar draugų ratą, pasiskirstyti, kas kokį miško „gabaliuką“ stebės, ir kartą ar du per metus surengti miško būklės apžvalgą. Kiek atsirado naujų kirtimų, kokių buveinių neliko, kur matosi vandens režimo ar dirvožemio pažeidimai. Tuomet šiuos duomenis paversti žemėlapiu ir viešu dokumentu – kad ir paprasta PDF ataskaita su nuotraukomis. Tokia apžvalga tampa argumentu, kai rašote savivaldybei, ministerijoms ar Seimo nariams, kai kreipiatės į žiniasklaidą, kai dalyvaujate svarstymuose dėl miškotvarkos planų. Ji leidžia kalbėti ne „jausmais“, o faktais – ir būtent faktai dažniausiai pakeičia jėgų santykį.

Trečias kelias – teisinis. Čia galima nuveikti daugiau, nei daugelis įsivaizduoja. Galima rašyti raštus Valstybinei miškų tarnybai, teikti skundus dėl galimų pažeidimų (ypač saugomose teritorijose, prie vandens telkinių, šlaituose), siųsti paklausimus savivaldybėms ir ministerijoms, klausiant: kas planuojama šiame kvartale, kokiu pagrindu, ar buvo vertintas poveikis aplinkai. Galima reikalauti konsultacijų su bendruomene prieš kirtimus, skaidrių miškotvarkos planų viešinimo, poveikio aplinkai vertinimo ten, kur jis akivaizdžiai reikalingas. Ir net jei procedūros „formaliai teisingos“, nuoseklus, viešas, argumentuotas bendruomenės pasipriešinimas priverčia politikus ir valdininkus mąstyti kitaip – ypač tada, kai visuomenės dėmesys auga  arba kuomet artėja rinkimai.

Ketvirtas būdas – prisidėti prie miško atkūrimo, bet ne patarnauti pramonei. Sodinimas gali būti vilties veiksmas, tačiau jis neturi tapti priedanga monokultūrinėms plantacijoms. Todėl verta rinktis iniciatyvas, kurios sodina mišrius, natūralias buveines atkuriančius miškus: įvairių rūšių medžius ir krūmus, palieka negyvos medienos struktūras, atsisako chemijos ir intensyvaus „formavimo“. Prioritetas turėtų būti saugomų teritorijų, buvusių natūralių miškų ir plynų kirtimų vietų atkūrimas taip, kad jos vėl taptų artimos natūraliems miškams, o ne dar vienomis „medienos plantacijomis“. O jei kalbame apie jau esančias plantacijų plynes – svarbu, kad jos neliktų „nuogos“, bet sodinant būtų siekiama didesnės rūšinės įvairovės ir pereinama nuo trumpo ciklo intensyvių plotų prie ilgesnio ciklo, natūralėjančių miškų. Jei kyla abejonė, verta tiesiai paklausti organizatorių: kam ir kaip šis plotas bus naudojamas po 30–50 metų? Atsakymas dažnai pasako daugiau nei reklaminiai šūkiai.

Penktas, itin veiksmingas svertas – balsuoti savo pinigais ir mažinti „medienos vartojimą“. Kasdieniais pasirinkimais mes arba stipriname medienos pramonę, arba verčiame ją keistis. Naudoti baldai vietoje naujų, taisymas vietoje išmetimo, perdirbtos medžiagos, molis, kalkės, kanapės, šiaudai, linas statybose ir apdailoje – tai ne vien „ekologinės idėjos“, tai realūs paklausos signalai rinkai. Lygiai taip pat svarbu klausti pardavėjų: iš kur mediena, kokie sertifikatai, ar produktas tikrai iš atsakingai tvarkomų miškų, ar tai tik „legalių plynių“ mediena. Kai pirkėjas klausia ir atsisako abejotinos kilmės produkto, signalą išgirsta visa tiekimo grandinė.

Šeštas kelias – švietimas ir miško raštingumas. Kuo daugiau žmonių supranta, kas yra gyvas miškas, kuo jis skiriasi nuo plantacijos, ir kodėl negyva mediena nėra „šiukšlės“, o gyvybės pagrindas, tuo sunkiau politikams ir verslui viską nuleisti nereikšmingais pasamprotavimais. Pažintiniai žygiai, paskaitos bendruomenės namuose, diskusijos mokyklose ir bibliotekose, susitikimai su biologais, miškininkystės kritikus girdinčiais ekspertais, kraštotyrininkais ir vietos senbuviais – visa tai yra ir kultūros, ir pasipriešinimo veiksmas. Kol miškas mums bus tik „resursas“, tol jį bus lengva paaukoti. Kai miškas tampa pažintas, išmąstytas ir pajaustas, jis tampa nebe statistika, o bendruomenės vertybe.

Galiausiai – piliečių mokslas miške neturi būti vien „pasibuvimas gamtoje“. Galime kurti savo stebėsenos projektus: kasmet tuose pačiuose maršrutuose fiksuoti paukščius ir žinduolius, stebėti vabzdžius, bites, kamanes, drugius, skruzdėlynus, ieškoti retų grybų, vertinti miško struktūrą – kiek senų medžių, kiek jaunų, kiek negyvos medienos, ar matyti natūralaus atsinaujinimo ženklų. Tokius duomenis galima viešinti, perduoti mokslininkams, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai, ir naudoti kaip argumentą ginant konkrečius masyvus nuo beatodairiškų kirtimų. Tai ne tik „graži veikla“ – tai tylus, bet labai stiprus spaudimas sistemai, kuri įpratusi kalbėti skaičiais.

Miškų krizė Lietuvoje nėra vien specialistų diskusijų tema. Tai klausimas apie tai, kokioje šalyje norime gyventi ir ką paliksime tiems, kurie ateis po mūsų. Kiekviena nufotografuota kirtavietė, kiekvienas tvarkingai surinktas duomenų lapas, kiekvienas bendruomenės laiškas, kiekvienas sąmoningai neįsigytas pigios, abejotinos kilmės medienos gaminys, kiekvienas pasodintas neplantacinis, mišrus medynas – tai nedidelis, bet realus žingsnis į kitokią Lietuvos miškų ateitį. Ir būtent čia prasideda tikroji žmonių galia: kai nebelaukiame stebuklingo sprendimo „iš viršaus“, o patys tampame savo žemės balsu, atmintimi ir globėjais.