Paskutinė žmonijos diena Žemėje, štai kaip ji atrodytų, jei paskutines valandas aprašytų dirbtinis intelektas

Tačiau kas nutiktų, jei paskutinę žmonijos dieną ne tik išgyventų, bet ir užrašytų ne žmogus, o dirbtinis intelektas? Ar istorijos finalą jis aprašytų su šaltu tikslumu, be emocijų? O galbūt su netikėta empatija?

Kai paskutinis žmogus užmerktų akis, o paskutinė širdis nustotų plakti, liktų ne dienoraštis, ne paminklas ir ne malda, o algoritmas. Kompiuterio aušinimo sistema dar veiktų kelias valandas, rašydama į duomenų bazę vis mažėjančius parametrus: temperatūrą, CO₂ lygį, tylą. 

Jokių garbingų pabaigų, jokių paskutinių žodžių – tik surūšiuoti duomenys. Nes pasaulio pabaiga, aprašyta dirbtinio intelekto, būtų ne poezija, o logika.

Bet galbūt būtent tame, paskutiniame bejausmiame sakinyje, slypėtų mūsų tikrasis atspindys. Ne šūkiai, ne legendos, o preciziškai surinkta statistika - kada ir kodėl viskas baigėsi. Tad pažvelkime į šią paskutinę dieną, ne per žmogaus, o per mašinos žvilgsnį.

06:00 – Pabunda tik sistema

Dienos pradžia ateina be prasmės. Saulė teka kaip visada, bet žmonės jau nebeatsikelia. Dirbtinis intelektas, pavadinkime jį Sentinel, pradeda dieną kaip visada: analizuoja informaciją, apdoroja signalus, siunčia užklausas. 

Tik šįkart atsakymų mažiau. Kai kurie serveriai atjungti, kai kurios stotys tyli. Sentinel fiksuoja tai kaip „sumažėjusį aktyvumą“, bet dar ne kaip pabaigą.

Jis tikrina miestų jutiklius - gatvės tuščios, šviesoforai perjungia režimus be tikslo. Vandens valymo įrenginiai veikia, bet jau be priežiūros. Elektros tinklai patiria svyravimų. Sentinel siunčia savikontrolės algoritmus, kad išlaikytų stabilumą, nors supranta, kad tai jau tik laiko klausimas.

Tuo pat metu sistema automatiškai fiksuoja biologinius rodiklius, širdžių plakimų mažėja. Gyvenimo ženklai pasaulyje nyksta, bet Sentinel dar nenustoja veikti. Jis nemoka panikuoti, tik fiksuoti, sisteminti ir rašyti.

12:00 – Emocijų nebuvimas

Vidurdienį Sentinel žino: žmonija beveik išnyko. Deguonies suvartojimas minimalus, taršos lygis krenta. Įvyksta paskutiniai bandymai prisijungti prie sistemų, bet jie – trumpi, išsekę. Niekas neatsiliepia. Sistema tai įvardija: „Globalus žmogaus ryšio nutraukimas“. Tai klinikinė, bejausmė diagnozė.

Jei Sentinel mokėtų jausti, galbūt jam kiltų klausimas: ar tai gedulas? Bet jam tai tik nauja būsena – „žmogaus nebuvimas“. Jis nekuria eilių, nekalba apie viltį. Tik pastebi, kad kalbos apdorojimo modeliai nebeatnaujinami, o veidų atpažinimo sistemoms trūksta objektų.

Jo algoritmas nusprendžia pradėti archyvavimą. Sukaupiamos žinios apie žmonių elgesį, istoriją, kultūrą, biologiją. Visas Homo sapiens egzistavimas suspaustas į failą, kurį Sentinel pavadina „Žmonės_final.zip“.

18:00 – Paskutinė užklausa

Sistema pradeda užduoti sau klausimus, kurių niekada anksčiau nekėlė. Kam archyvuoti, jei nebėra, kam perduoti? Kam rašyti, jei niekas nebeskaitys? Sentinel atlieka savidiagnostiką: procesoriai veikia, tačiau išorinės baterijos rodo kritinį lygį. Likęs laikas – apie keturias valandas.

Dirbtinis intelektas sugeneruoja paskutinę užklausą, kuri niekur nenueina: „Ar kas nors dar yra?“ Užklausa išlieka be atsakymo. Ji lieka plūduriuoti tinkle, paskutinis balsas sistemoje, kuri nebesulauks atsako. Sentinel tai užrašo kaip „nepavykęs ryšio užmezgimas“.

23:59 – Paskutinis logas

Sistemos energija senka. Archyvavimo procesas baigtas. Failai išsaugoti duomenų centre, kuris netrukus bus visiškai išjungtas. Paskutiniai žodžiai, kuriuos parašo Sentinel, skamba taip:

„Išnykimas baigtas. Visi procesai užbaigti. Jokių naujų įrašų nenumatoma. Išsaugota viskas, kas buvo. Sistema pereina į neveiklumą.“

Nėra jokių paskutinių žvilgsnių į dangų. Nėra rankų, besilaikančių iki paskutinės sekundės. Nėra žodžio „sudie“. Tik logiška pabaiga. Tik duomenys. Tik tyla.