Kur Lietuvoje sunkiausia rasti vietą kapinėse Vėlinių dieną? Žemėlapis ir patarimai lankytojams

Didžiuosiuose miestuose ar žinomose kapinėse vietų stygius tampa ne išimtimi, o kasmetine tradicija. Automobilių srautai tą dieną trigubėja, o kapinių prieigos virsta chaotiškomis. Ten, kur šiaip savaitgalį laisvai pastatytum automobilį, per Vėlines susiduria dešimtys šeimų – visi nori į tą pačią vietą tuo pačiu metu. 

Tad kuriose vietose situacija sunkiausia? Ką daryti, kad nereikėtų sukti ratų po aplinkinius kiemus ar palikti automobilį kilometrais toliau? Šiemet vėl sudaromas rizikingiausių vietų žemėlapis, o kartu pateikiami ir keli paprasti patarimai, kurie padės išvengti bereikalingo streso ir nukeliauti ten, kur reikia – su mažiau nervų ir daugiau ramybės.

Vilnius: Karveliškių ir Antakalnio kapinės – problemų viršūnė

Sostinėje labiausiai apkrautos lieka Karveliškių ir Antakalnio kapinės. Karveliškėse, nors ir yra oficiali automobilių stovėjimo aikštelė, jos nepakanka net paprastą sekmadienį, ką jau kalbėti apie lapkričio 1. 

Antakalnio kapinėse – situacija dar prastesnė: siauri privažiavimai, ribotas automobilių kiekis ir šalia gyvenančių gyventojų nepasitenkinimas dėl užtvertų įvažiavimų.

Vilniaus miesto savivaldybė dažnai tądien riboja eismą, įveda laikinas automobilių stovėjimo zonas ar net organizuoja papildomus maršrutus viešuoju transportu. 

Tačiau ne visi tuo naudojasi. Tie, kurie tikisi privažiuoti prie pat vartų – dažnai nusivilia ir galiausiai tenka eiti pėsčiomis bent kilometrą.

Kaunas: Romainiai ir Petrašiūnai – eismo spąstai

Kaune viena problemiškiausių vietų – Romainių kapinės. Jos didelės, lankomos daugybės žmonių, o infrastruktūra aplink – ne visai pritaikyta tokiems srautams. 

Dažnas scenarijus – spūstys dar iki pagrindinės sankryžos, o užsukus į šonines gatves tenka suktis atbulomis. Petrašiūnų kapinėse problema kita – šalia teka Nemunas, o privažiavimų nėra daug. 

Tad visas eismas koncentruojasi į vieną–dvi gatves. Dėl to, kasmet, kai kurie gyventojai tą dieną tiesiog palieka automobilius prie parduotuvių, išsikviečia taksi ar ateina pėsčiomis.

Klaipėda: Lėbartai ir Joniškės – riboto privažiavimo iššūkis

Uostamiestyje pagrindinė problema – ribotas privažiavimas. Lėbartų kapinės – didžiausios regione, tačiau keliukas iki jų siauras, eismas nevaldomas, o vairuotojai neretai stato automobilius pakelėse, blokuodami pravažiavimą kitiems. Kiekvienais metais tą dieną policija tenka dažniau nei įprasta kviesti dėl užstatytų vartų ar trukdomo eismo.

Joniškės kapinės – arčiau miesto, bet stovėjimo vietų taip pat trūksta. Nors miesto savivaldybė siūlo važiuoti viešuoju transportu, realybėje tą dieną autobusai būna perpildyti, o grafikai – stipriai koreguojami.

Šiauliai ir Panevėžys – mažesni miestai, bet ne mažesnės problemos

Net ir šiuose miestuose, kur gyventojų mažiau, Vėlinių dieną eismas tampa iššūkiu. Šiauliuose Ginkūnų kapinės – dažniausias spūsčių taškas. Ypač pavakare, kai dauguma nori suspėti uždegti žvakutes dar prieš temstant.

Panevėžyje problemiškiausios Ramygalos plento kapinės – automobilių daug, o aikštelės ribotos. Vairuotojai stato kur papuola – net ant vejos ar šalia kapinių tvorų. Tai ne tik trukdo judėjimui, bet ir erzina vietos gyventojus.

Kaip nepakliūti į spąstus: patarimai lankytojams

Jei yra galimybė – aplankykite artimųjų kapus keliomis dienomis anksčiau ar vėliau. Spalio 31 rytas ar lapkričio 2 bus kur kas ramesni. Žvakių liepsna tokia pat šilta ir be automobilių kamščių.

Naudokitės viešuoju transportu – daug miestų tądien organizuoja specialius maršrutus, o kai kurie net leidžia važiuoti nemokamai. Tai ne tik paprasčiau, bet ir kur kas greičiau nei stovėti eilėje dėl vietos šalia kapinių tvoros.

Venkite piko valandų – dauguma renkasi 15-18 valandą. Jei galite, išvykite ryte arba jau sutemus. Žvakės tuo metu švyti dar gražiau, o ramybės – gerokai daugiau.

Vėlinės – tai laikas atminčiai, o ne eismo stresui. Kapinių vietų trūkumas – kasmetinė Lietuvos realybė, tačiau šiek tiek planavimo ir lankstumo gali padėti išvengti didžiausių nepatogumų. Galų gale, svarbiausia – prisiminimas, o ne tai, ar pavyko privažiuoti iki pat kapo.