Atrodo, kad rūpinamės, bet iš tiesų žalojame: pavojingos auklėjimo klaidos, apie kurias tylima

Technologijos, socialiniai tinklai, nuolatinis informacijos srautas formuoja kitokį požiūrį į vaikų ugdymą, kuris dažnai atitolsta nuo paprastų, bet labai svarbių emocinių poreikių.

Vakaro valandos šeimose dažnai būna skirtos skubėjimui – namų darbai, maisto ruošimas, paskutiniai darbo reikalai. Tačiau būtent šie trumpi susitikimai su vaikais formuoja jų jausmą apie pasaulį, ar jis saugus, ar verta bandyti, ar galima jaustis išgirstam. 

Ir čia dažnai pasitaiko klaidų, kurių tėvai net nenori pripažinti. Ar geriausia apsauga yra uždaryti vaiką po stiklo gaubtu? Ar geriausias rūpestis – viską už jį išspręsti? Kiekvienas sprendimas daro įtaką, net jei atrodo visai mažytis.

Perdėtas vaikų apsaugojimas – gera intencija, bloga pasekmė

Dauguma tėvų nori užtikrinti vaikams kuo saugesnę ir ramesnę aplinką. Tai kilnus tikslas. Tačiau kai nuo vaikų nuolat šalinami visi pavojai, nesėkmės ir sunkumai, jie neužauga stipresni – jie tampa trapesni.

Vaikas, kuris niekada neklydo, nepamatė, ką reiškia susidurti su problema, neturi galimybės išmokti atsakomybės ir savarankiškumo. Net ir paprasti dalykai, kaip pamirštas namų darbas ar nesėkmė sporto rungtynėse, turi būti vaiko patirtis, o ne tėvų išspręstas galvosūkis.

Svarbiausia yra būti šalia, kai vaikas klysta, bet ne išgelbėti jį nuo visko. Tik taip formuojasi pasitikėjimas savimi.

Spaudimas dėl rezultatų – nematomas spaustukas ant širdies

Šiuolaikiniai tėvai dažnai siekia, kad jų vaikai būtų geriausi moksluose, sporte, menų srityse. Tai atrodo natūralu: juk visi nori, kad jų vaikai turėtų geriausias galimybes gyvenime.

Tačiau kai akcentuojamas vien rezultatas, vaikas išmoksta matuoti savo vertę ne per pastangas, o per pasiektus skaičius ir apdovanojimus. Jei nėra laimėjimo – vadinasi, nėra meilės, nėra pripažinimo.

Vaikai, užaugę tokiomis sąlygomis, dažnai kenčia nuo nerimo, nuolatinio nepasitenkinimo savimi, baimės suklysti. Rezultato siekimas tampa ne motyvacija, o slogi našta.

Emocijų slopinimas – tylus pavojus

„Nustok verkti“, „nepergyvenk dėl niekų“, „tu gi didelis“ – frazės, kurios atrodo nekaltos, bet palieka gilų pėdsaką. Vaikai mokosi, kad jų emocijos yra nepriimtinos, nereikalingos ar net gėdingos.

Užaugę tokioje aplinkoje žmonės dažnai negeba išreikšti, ką jaučia, sunkiai kuria artimus santykius, bijo pasirodyti pažeidžiami. O emocinė branda yra vienas svarbiausių gebėjimų sėkmingam gyvenimui.

Svarbu ne slopinti emocijas, o padėti jas atpažinti, priimti ir tinkamai išreikšti.

Ribų nebuvimas arba jų perteklius

Šiuolaikiniai tėvai svyruoja tarp visiškos laisvės ir griežtos kontrolės. Vieni leidžia viską, kiti – nieko. Abi kryptys kelia problemų.

Vaikui reikia aiškių ribų, jos suteikia saugumo jausmą. Tačiau tos ribos turi būti pagrįstos ir paaiškintos, ne primestos diktatoriškai. Tėvų užduotis yra ne tik nustatyti taisykles, bet ir paaiškinti jų prasmę.

Tėvų nuovargis – nematomas priešas

Nuo darbo, skubėjimo, atsakomybės pavargę tėvai dažnai nespėja pastebėti vaikų poreikių. Emocinis ryšys silpsta, atsiranda daugiau pykčio, mažiau kantrybės.

Vaikai jaučia, kai tėvai yra emociškai pavargę. Jie gali tapti neramūs, jautrūs, ieškoti dėmesio netinkamais būdais.

Todėl tėvų emocinė sveikata yra pagrindas, ant kurio statomas visas vaikų auklėjimo pastatas.

Finalas – sąmoningumas kiekviename žingsnyje

Vaikų auklėjimas nėra tik siekis būti tobulu, o gebėjimas būti sąmoningu. Klaidos yra neišvengiamos, bet jos gali tapti pamokomis tiek tėvams, tiek vaikams.

Svarbiausia, būti šalia, girdėti, matyti, jausti. Ne rezultatai, ne kontrolė, ne apsauga – o gyvas, tikras ryšys.